BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Etiketas ar laisvė?

2012-03-03 | Kita

Gurkšnodama arbatą ir kuisdamasi internete viena akim stebėjau ir klausiau Mantuko Petruškevičiaus laidelės apie litovcų renginius ir laifstailą (jis meluoja sakydamas, kad tai apie madą ir stilių). Šiandien buvo pristatytas nuo 10 000 Lt iki ~ 80 000 Lt surenkantis Vienos pokylis. Suma priklauso nuo metų, tačiau man labai patinka tai, kad organizatoriai pateikia tikslius skaičius. Džiugu, kada dalyviai gali matyti, kaip buvo panaudoti jų pinigai.

Suprantama, kad labdara yra svarbiausia, tačiau šiandien nekalbėsiu apie pinigus. Austriški šokių pokyliai turi ilgametes ir gan griežtas tradicijas - suknelės ilgos, lengvai krentančios, pirštinės bent iki alkūnių (geriau virš). Debiutančių suknelės baltos, o moterų, kurioms balius nėra pirmas - pastelinių spalvų. Vyrams frakas arba smokingas. Galimi tautiniai drabužiai arba karinė uniforma, leidžiama segtis apdovanojimus. Šokamas valsas ir kadrilis, o prieš renginį galima lankyti šokių pamokas.

Šiandien etiketo pamokų neturime, bet turim internetą, galima nusipirkti knygų, galiausiai galima pasiklausti organizitorių, jeigu gyveni būdoj, bet turi poreikį išlįst palot į Vilnių. Aš visada esu už asmeninę laisvę, bet yra vietų, kuriose grožis yra išsilavinime ir taisyklių išmanyme. Susirinko moterėlės su ryškiai rožiniais skudurais, garsiai sakančios, kad čia Giambattista Valli kopija ir nes norėjau išskirtinumo. Arba mergina su kokteiline suknele vos dengiančia kelius ir dar mėlyna sako, kad ji čia atėjo dirbti, o darbe jai visada savarbu atrodyti gerai. Ir trypčioja visi pristatomu žingsniu, nes du šokius išmokti, tai jau juodas diržas praktiškai.

O po to dar piktinasi varguolės, kada jas pavadina provincialėm. Taip, provincialės tikrai yra tokios, kurios nesugeba laikytis etiketo, abejoju, kad jį bent minimaliai išmano ir savo bukumą pateisina originalumu.

P.S. Aišku, kad žiniasklaida irgi yra durniai, nes užuot pateikę gražius ir sektinus pavyzdžius (kurių, esu tikra, buvo) vis ieško skandalų ir viešina tik kvėšas visokias.

Rodyk draugams


Su gimtadieniu, Reda.

2011-02-17 | Aš esu tai

Aš gimiau vasario 18 d. ir esu tipinis vandenis, tad labai mėgstu pabūt su draugais, o būdama narcisistiška savo gimtadienį būtinai švenčiu. Kasmet. Geistautės gimtadienis vasario 9 d., mūsų draugų ratas daugiau mažiau tas pats, tad gimtadienius paprastai švenčiam kartu, važiuojam į kaimo turizmo sodybą pas Geistos krikšto mamą, kur įvyksta daugybė smagių dalykų (beje, viena iš taisyklių kasmet yra jokių fotoaparatų). Dvi paros. Pirtis. Krūva žmonių, kuriuos mes mylim. Keistoki Geistos pusbroliai.

Šiemet savo gimtadienį aš sutiksiu genetika, naujuoju nešiojamu kompiuteriu ir… krūva prišnekštų nosinių, tablečių bei žolelių arbata. Mamos namuose. Su šuniu ir pižama dar.

SERGU.

Peršalau, nes nemėgstu šiltų drabužių su kuriais sunku judėt, o vaistininkė vakar itin kreivai pažiūrėjo, kai užkimus, šniukščiodama nosim, blizgančiom akim ir itin trumpais šortais prašiau vaistų.

Pasimelskit už mane ir siųskit man savo gerumo ir meilės bangas, kad aš pasveikčiau ir 5dienį grįžus į Vilnių galėčiau nueit ir su brangiausiais iškelt bent jau po bokalą.

Nemėgstu sirgti. Labai blogai. Fu fu.

P.S. Man beveik 22 metai. Ant popieriaus. Šiaip man 16. Visada!

pirmasis pasveikinimas šiemet; nuotrauka: iš asmeninio archyvo, miegu po savo 20 - ojo gimtadienio.

Rodyk draugams


Buvau gotų koncerte…

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Neprisimenu, ar esu čia pasakojus, bet aš užaugau klausydama metalo - esu buvus krūvoj koncertų, daugybę grupių girdėjau gyvai ir mačiau, kaip pogrindinė scena Lietuvoj vienu metu buvo pasiekus tikrai aukštą lygį. Tuo pačiu, kartas nuo karto, nueidavau ir gotų paklausyt.

Emocijų būta visokių - būdavo šalta laukti nuolat vėluojančių koncertų priešais „Mulen Ružo“ duris, o kartais garso būdavo tiek, kad išeidavom apspangę ir kurį laiką sunkiai pratinomės prie tylos, kartą vos nenualpau, nes „Mulen Ruže“ ventiliacijos beveik nėra, o susirinkus krūvai žmonių tapdavo taip karšta, kad net imdavo lašėt nuo lubų, anuomet viduje buvo galima rūkyt ir po kiekvieno koncerto tekdavo skalbti visus drabužius… Grupių taip pat buvo visokių… buvo taikančių į naujas madas, buvo ištikimų savo stiliui, buvo tokių, kurie į sceną tempė pusnuoges šokėjas apsitempusias lateksu ir tinklinėm kojinėm, buvo pigiai prisidažiusių vyrų ir klaikiai daug alaus.

Mano koncertai nebuvo maištas prieš tėvus (kai buvau 13 metų, tai mama mane pati nuveždavo, parsiveždavo ir pinigų duodavo), nieko blogo nebūčiau galėjus pasakyt ir apie plačiąją visuomenę, bet tame etape mane supo daug gan bukų žmonių (mokykla, Trakai, kuriuos Mantas dažnai pagrįstai vadina debilų pusiasaliu). Anuomet pogrindžio atsvara buvo ne vien muzika ar skudurai, bet ir veik privalomas domėjimasis kultūra plačiąją prasme. Tame rate buvo madinga būti protingu ir apsiskaičiusiu.

Vakar su Dovile ir Goda Raudona buvom užsukusios paklausyt XESS. Man jie visad buvo juokingi, vakar buvo ne tik juokingi, bet ir nuobodoki. „Alaus namų“ garsinimas buvo absoliuti tragedija - visų pirma, tai garso buvo per daug, o ir šiaip girdėjosi truputį šnypščiantis vokalas (nors gal čia tai turi būt), būgnai ir styginių jovalas. Bėska, matyt, nemokėjo savo lyriksų, tai dalį koncerto atdainavo klūpodamas ir skaitydamas iš lapų. Mus, beje, ypatingai nudžiugino daina pavadinimu „Užsipisk grabais“.

Vėliau nuėjom į „Satta“ Fešion Šeu, kur krūva nu jau baisiai stilingo Vilniaus jaunimo stovėjo pakampėm grojant dub step. Žinot, gotytės su savo žaliais - mėlynais plaukais, neįtikimai dideliais batais, precizišku makiažu ir  3 cm dygliais ant apyrankių ir antkaklių bent jau akivaizdžiai rodydavo, kad jos savo išvaizda gyvena, o dabartinis bandymas sudaryt įspūdį, kad ką tik išlipai iš lovos ir apsirengei ką radai man juokingas. Dar juokingiau yra eit į vakarėlį ir bijot šokt, nes neduokdie neva atsainiai susluoksniuoti keli diržai ar už kelnių užkištas vienas marškinių kampas susijudins ir bus nebegražu ir nebestiliova.

Žinoma, kad abiem atvejais labai siekiama unikalumo, o rezultatas tas pats - vientisa masė juodos lakuotos odos, plėšytų pėdkelnių, kraujo spalvos lūpų ir nagų arba tokia pat vientisa krūva akinių plačiais juodais rėmeliais, pasmukusių kelnių ir miesčioniškų sportbačių, languotų marškinių ir beformių storais siūlais megztų kepurių.

Aš nesu ypatingai prieš vienas ar kitas miesto madas, o ir iš esmės esu už skudurus ir dėmesį išvaizdai, bet lygiai tiek pat esu už pasinėrimą į muziką ir šokius iki paryčių, už vakarui įsibėgėjant truputį apvarvėjusius akių šešėlius ir lūpdažių perkėlimą ant taurių, aš už plepalus ir garsų juoką, o ne žvalgymąsi aplink stebint, kieno batai labiau blizga.

nuotrauka: Gareth Pugh, jeigu jau kalbam apie gražius skudurus, tai myliu jį.

Rodyk draugams


Asmeninės nuodėmės.

2011-01-26 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Tikriausiai nerašiau, kad nusipirkau ir klaikai kankinuosi su Jack Kerouac „Kelyje. Originalus ritinys“. Ritinys, nes J. Kerouac šitą knygą parašė ant 36 metrų popieriaus ritinio. Labai greitai, be skyrybos ženklų, vien gerdamas kavą… per tris savaites. Knyga turi ~450 puslapių. Puslapių apie absoliutų nieką, kaip bičas tranzuoja arba šiaip važiuoja mašina, nusikabina kokią paną, išgeria alaus. Viskas neva labai laisva ir nauja. Žinoma, anuomet gal tai ir buvo laisva ir nauja, o galbūt originalo kalba šitai turėtų kitokį skonį, bet dabar man didžiausią įspūdį daro tai, kokią vertę tada turėjo pinigai. Už porą dolerių buvo galima siaubingai prisigert ir išsimiegot pakelės viešbutėly ir ryte dar pavalgyt. Fantastika.

Sakytumėt, kad galėčiau mesti lauk tą knygą ir imti, kokią naują, bet aš negaliu taip. Kalbėjau su Geistaute, tai ji irgi negali. Tai viena iš mano asmeninių nuodėmių.

Aš taip pat visad graužiuosi, jeigu anksti grįžtu iš vakarėlio, arba jei vakarėlis būna nenusisekęs - tuomet ryte trigubai stipriau skauda galvą, o piniginė atrodo septynis kartus tuštesnė ir susirandu dar daugiau darbų, kuriuos labai reikėjo padaryti.

Dažnai persivalgau, o po to susiimu ir nevalgau, bet nuolat galvoju, kad valgyti nereikėjo, periodiškai mintyse pradedu sportuot, vartoti 500 kcal per dieną, nevalgyti greitmaisčio… nuo pirmadienio.

Mudvi su Agne visad sakom, kad nuodėmė susidėti su vaikinais, kurie jaunesni nei 23ejų, nes tai kritinė riba, kurios metu dauguma berniukų tampa truputį žmonėm.

Labai blogai yra tingėti ir švaistyti laiką beprasmybėms - kvailiems žmonėms, nereikalingiems barniams, televizoriui arba trigonometrijai.

Labai didelė nuodėmė bukumas. Pati stengiuosi nesielgti bukai, stengiuosi būti maksimaliai lanksti, įsiklausyti į tai, ką kalba kiti žmonės ir bandyti ieškoti kompromiso. Būtent todėl nemėgstu bukų žmonių - idiotų, kurie nėra gudresni už penktoką ir negali atlikti elementariausių užduočių, dar tų, kurie taip nepasitiki savim, kad yra priversti nuolat meluoti ir kurti istorijas, kad bent jau apsimetų esantys kažkuo, nemėgstu savim nepasitikinčių bailių, kurie puola į isteriją susidūrę su jiems svetima nuomone… žinoma, kad didžiausia nuodėmė, visų nuodėmių nuodėmė yra kreipti dėmesį į tokius žmones.

Taip, blogiausia, ką galima padaryti, tai sugerti negatyvias emocijas, palikti savo paties gyvenimą sau už nugaros ir kapstytis po aplinkinį purvą. Aš stengiuosi gyventi savo stebuklų pasaulėlyje ir atsiriboti nuo to, kas man nepatinka. Nesupraskit klaidingai, savo problemas aš tikrai sprendžiu, draugams ir šeimai būtinai padedu, tačiau stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, kas mano dėmesio neverta.

nuotrauka: fotografavo kolegė Vaiva, pkeliui į GaDi 2010, vėlavom dirbt, nes rei kė jo, buvo tiegiog bū ti na sustot.

Rodyk draugams


Žemiška.

2010-10-17 | Kasdieniška

Mokaus fiziologiją, kuri man atgula į frontalinę smegenų skiltį (bent jau aš labai tikiuosi, kad atgula), o praėjusi savaitė ir savaitgalis man paliko smarkiai ištuštėjusią piniginę ir tarpšonkaulinių raumenų uždegimą, matyt. Skauda kvėpuot. Ir dar gerklę skauda, bet krūtinės ląstą labiau. Galvos jau nebeskauda.

Vakarėlių įžvalgomis nesidalinsiu, nes jie tampa paaugliškais - namie, BIX ir PLAY, dar truputį namie. Manau, kad šitą situaciją reikia keisti.

Mano beveik - broliai - gyvenimo - meilės - geriausi - vyrai organizuoja Halloween`o vakarėlį, kuriame aš ketinu sudalyvauti, kviečiu sudalyvauti ir jus.

paveikslėlis: neįsivaizduoju iš kur.

Rodyk draugams


Sugrįžtuvės.

2010-06-11 | Aš esu tai, Kasdieniška

Mano kambarys atrodo siaubingai, aš vėl grūdu drabužius kumščiu, popierius nuo stalo sušluoju į stalčius ir lakuojuos nagus tarp dulkių. Esu pavargusi. Šiąnakt mažai miegojau, nes reikėjo anksti keltis ir vykti į augalų fiziologijos egzaminą. Vakar naktį taip pat mažai miegojau (šypsausi).

Pasižiūrėjau į veidrodį ir pamačiau, kad aš pasidažius. Keista, kad makiažas po šiandienos dar išsilaikęs. Šiandien ėjau apsipirkti su draugais - nusipirkau maudymuką. Spalvotą, gėlėtą liemenėlę ir juodus apatinius. Nemėgstu kostiumėlių. Reikės nusipirkti naujus burbuliukus bambos auskarams (turiu du auskarus bamboj, gyvenime nesu jautus didesnio skausmo nei veriantis pirmąjį), nes dabartiniai yra mėlyni ir nedera prie maudymuko.

Apsipirkę ir išgėrę kavos važiavom į Vingio parką - gėrėm alų, valgėm alyvuoges, žaidėm frisbį ir kriskrosą. Susimušiau su Linu, tada aplaisčiau jį vandeniu, tada jis mane apipylė.  Buvau šlapia iki apatinių. Persirengiau naująjį maudymuką ir grįžau namo su timpėm ir Geistautės marškiniais.

Linai, tai karas, o aš pralaimėt nemėgstu, tai paprastai laimiu.

Grįžus namo nuėjau maudytis su šuniu. Dabar Junona pervargus miega ant pagalvių, o aš klausau Olialia Pupyčių, valgau karvutės saldainius iš Rygos ir laukiu futbolo.

Aš už prancūzus, kaip ir kasmet. Mano meilė yra Zinedine Zidane, bet kadangi jis nebežaidžia, tai myliu Franck Ribery. Myliu už žaidimą - prancūzai žaidžia tvarkingą, gražų, bet kartu aktyvų ir kartais truputį agresyvesnį futbolą. Nėra nuobodūs, kaip vokiečiai, bet nėra pamaivos ir žliumbikai, kaip pietų europiečiai.

Šitaip aš gyvenu - sesijoje, kuri neįdomi jums ir darbe, apie kurį neįdomu kalbėti man. Žinoma, pasitaiko visokių amoralių priemaišų, bet…

Nuotrauka: dar mokykloje, pavasaris, mėgaujamės saule. Panašiai, kaip šiandien. Aš su Justės skrybėle ir Justė keistoj pozoj.

Rodyk draugams