BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Kai pildosi svajonės

2012-07-10 | Kasdieniška

Labas,

dera pasisveikinti, nes nerašiau labai ilgai. Sakiau jums, kad grįžau prie žurnalistikos (kaip SEO mergaitei, kuriai gražūs Google Analytics rezultatai kelia virpulius kažkur žemiau reikėtų sudėti linką ir tokiu būdu gerinti Bounce Rate, bet tiek to), o grįžus prie žurnalistikos papildomai rašyti tampa sunku.

Laukiu, kol Geistautė grįš namo ir važiuosiu pas ją, tiesa, šįkart nebe tuo įprastiniu keliu, kur matosi viena gražiausių vietų Vilniuje (vėl galėčiau įdėti nuorodą, esu komercijos ir popso dievaitė, kai noriu) ir kur pastarąjį kartą išgėrus kavos namo grįžau nebe po dviejų parų. Šįkart užtrukau vieną.

Dabar nusileisiu iš aštunto dangoraižio aukšto ir važiuosiu kiek kitu keliu. Manau, kad nesu jums pasakojusi, kad kuomet dar buvau vaikas, tai man atrodė labai prasminga ir romantiška. Dirbti miesto centre, dangoraižyje, būti tuo žmogumi, kurio languose dar dega šviesa, net ir tada, kai jau beveik vidurnaktis, kai tykūs žmonės ruošiasi miegoti, o kiti, bėgdami nuo rūpestėlių galvose, laistosi alum senamiestyje. Dabar tame romantikos matau mažiau. Jos būna, bet būna ir nuovargio, ir pykčio, ir nusivylimo.

Tada norisi kitos romantikos. Tada tiesiog norisi padėti galvą ant vyriško peties ir savo kojomis apsivijus jo kojas užmigti. Sapnuoti tokius ryškius sapnus, kad ryte reiktų dar ilgai svarstyti, kas vyko iš tiesų.

Nuotrauka: iš mano mėgstamos sūru.lt rubrikos, kurioje visos nuotraukos tokios.

Rodyk draugams


Tuštybė

2011-10-03 | Kasdieniška

Kaip žinia, aš gyvenu Naujininkuose. Kam nežinia, tai aš gyvenu Naujininkuose. Jeigu į miestą važiuoju ne taksi, tai tuomet dažniausiai praeinu per požeminę geležinkelio perėją. Žinot, ką tokiais atvejais smagu daryt? Turiu galvoj tada, kai atsiduri priešais stiklines duris. Taip, žinoma, kad pasižiūrėt į save. Bet tą galima padaryt žiūrint į vitrinas kiek vėliau. Šioje situacijoje reikia žiūrėti į tuos, kurie yra už nugaros.

Vyrai visada žiūri į užpakalį. Visada. Bent jau į mano. Moterys nužvelgia nuo galvos iki kojų - vertina drabužius, batus, plaukus, rankinę, figūrą, užpakalį, neabejotinai, irgi.

Aš dažniausiai nesijaučiu nemaloniai. Anaiptol. Dėmesys man patinka, o moteris (skudurus, batus, plaukus ir keliais ta kekšė mažiau sveria) aš irgi nužvelgiu.

Šiandien nelabai norėjau namo, tad šiek tiek pasivaikščiojau. Kritiškai žiūrėdama į moteris, nes nepastabėjau jokių man įdomių vyrų. Tiesa, vienas prasilenkdamas man trinktelėjo į petį, o aš gležna būtybė ant dešimties centimetrų aukštakulnių, tad man akimirksiu tapo įdomi jo ateitis - tikiuosi, kad šiandien jam nuleido padangą.

Vaikštinėdama prisiminiau vieno lietuvių modelio žodžius, kad čia daug gražių merginų, bet jos gerokai persistengia - avėdamos aukštakulnius su kuriais žirglioja, oranžiniai nusidažydamos veidus, nusipiešdamos antakius, įsisprausdamos į per mažus drabužius.

Nusprendžiau, kad man labai patinka ruduo, bet rytoj mieliau vaikštinėsiu ten, kur galėsiu pasižiūrėt į medžius ir drėgmę liuliuojančią senamiestį.

nuotrauka: mama mane išmokė daugelio naudingų dalykų - vienas jų yra tai, kad aukštakulniai yra labai gražu tik tuo atveju, jeigu sugebi su jais gražiai eiti. Aš savo dukrai perduosiu, kad jeigu ji sugebės su jais dar ir dviračiu važiuot, tai gali drąsiai prisigert juos avėdama.

Rodyk draugams


Aš turiu labai gražią suknelę.

2011-07-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Penktadienį man klaikiai nukrito spaudimas. Buvau pamiršus tą jausmą, bet kadangi mes su alpuliu, galvos sunkumu, dvigubėjančiu ir šiek tiek juostančiu vaizdu, kurį lydi ūžesys galvoj, esam labai susidraugavę, tai iškart supratau, kas man darosi.

Būdama brandžia ir protinga mergina išgėriau gal penkis kavos, grįžus namo zyzdama sukūrukiau nuo ryto likusį pusę pakelio (supraskite, kad ryte buvo pilnas), palindau po šaltu dušu, o tada buvau apsisprendusi viena namie gerti vyną, bet išėjau į miestą. Šioje situacijoje vieninteliai protingi sprendimai yra šaltas dušas ir alkoholis (jis spaudimą pakelia. Žinoma, kad užtenka stiklo viskio).

Vėliau sekė šeštadienis, o besivartant lovoj su sužadėtiniu nr. 2 prabėgo ir sekmadienis. Dabar yra beveik vidurnaktis, bet aš turiu darbo dar geroms porai valandų. Ką tik nusivaliau makiažą, nusiploviau veidą prausikliu, tada muilu, tada dar papildomai šveitikliu, nes niekaip negalėjau nusivalyt tušo ir akių pieštuko likučių. Vėliau supratau, kad mano paakiai tiesiog pajuodę.

Bet žinot ką… Kada alpdama penktadienį ėjau namo, tai pro mane praėjo vyras pasikvėpinęs Hugo Boss kvepalais, kurie man kelia daug asmeninių sentimentų ir eidama galvojau, kad Vilnius taip magiškai mane apkabina, kada einu į darbą nešina puodeliu kavos jis toks solidus ir skubantis, toks su kostiumu, bet pakankamai atsipalaidavęs, kad galėtų priešpiečius valgyti parke. Ant žolės. O kada grįžtu naktį, tai mano Vilnius irgi toks vangus, jis šiek tiek švinta, šaltai glostinėja mano nuogas kojas, kartais pakiša po mano kaukšinčiais batais kokį akmeninio grindinio kampą, aš klupteliu ir mano išmanusis telefonas gabalais pasklinda kažkur Pamėnkalnio gatvėj. Jums pasirodys juokinga, bet jaučiuosi, kaip Anthony Kiedis iš Red Hop Chilli Peppers, kuris dainuoja savo miestui. Paskaitykit žodžius - jam jo miestas yra mergina, o man Vilnius yra trisdešimtmetis, kuris augo nedideliam miestely, o vėliau atvyko į sostinę, jam gerai sekasi ir jis jau šiek tiek pretenzingas, tačiau niekada neatsikratys savo kaimiško nuoširdumo ir sentimentalumo.

Žaviuosi tuo.

Apie asmeninį gyvenimą šiuo metu pasakoti nenoriu arba negaliu, o apie darbą kalbėti man neįdomu. Ir pastaruoju metu aš matau labai daug Vilniaus. Kartais daugiau nei derėtų…

P.S. Suknelė, kurią vilkiu nuotraukoje yra viena mėgstamiausių. Apie ją jau rašiau šiame tinklaraštyje.

nuotrauka: dangstausi viskiu nuo fantastiško fotografo.

Rodyk draugams


Prisijaukinti Vilnių.

2011-03-22 | Aplinka, Kasdieniška

Vakar vėlai vakare važiavau pas Geistautę pildyti bjauraus darbo bioinformatikai, kurios aš nesuprantu, o juk kai planuotai lieki kažkur nakvot, tai reikia prisikrauti krūvas daiktų, o juk mylimiausiems daiktams dar ir reikia įkroviklių, o blakstienoms rytais reikia tušo. O iki Geistautės važiuoti ilgai, tai dar ir knygos reikia.

Knygos aš neskaičiau, nes važiuodama žiūrėjau pro langą ir atsiminiau, kaip paryčiais mindžiau brėkštančias gatves, kaip grįždami vis sustojam priešais Auksines Arkas (gražiau skamba, nei Makdakas, ane?), užsisakinėjam krūvas maisto, aš vis noriu tos jų šlykščios kavos, o taksometras vis sukasi ir sukasi, kaip žiūrėdamos į Užupį geriam pieno ir ledų kokteilius užrūkydamos juos cigaretėm, o aš juk būtinai visad pamirštu akinius nuo saulės ir žemyn lipu prisimerkus. Nulipu ir vėl mindžioju tas pačias gatves, kur netikėtai susikimbi rankom, lyg netyčia. Ar garsiai besijuokiant įvirsti į nuvargusį troleibusą.

Nusėdi suoliukus ir savo alum sulaistai stalus baruose, prakaituotus pečius glaudi prie naktinių sienų ir viskas skendi dūmuose, plepaluose ir gyvenime. Draugystėje ir ašarom drėgnuos žanduos. Tokiam neįprastai dideliam mėlnuly ir rėkime į telefoną brome. Pažnibždom galerijose ir pirštų galiukais ant literatų sienos.

Užverčiu knygą ir žiūriu į Vilnių pro langą. Žiūriu, kaip į brangų draugą, o juk priešais tokį nesėdėsi į knygą įsikniaubus. Žiūriu ir galvoju, kad jis mano, kad aš esu jo.

Rodyk draugams


Buvau gotų koncerte…

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Neprisimenu, ar esu čia pasakojus, bet aš užaugau klausydama metalo - esu buvus krūvoj koncertų, daugybę grupių girdėjau gyvai ir mačiau, kaip pogrindinė scena Lietuvoj vienu metu buvo pasiekus tikrai aukštą lygį. Tuo pačiu, kartas nuo karto, nueidavau ir gotų paklausyt.

Emocijų būta visokių - būdavo šalta laukti nuolat vėluojančių koncertų priešais „Mulen Ružo“ duris, o kartais garso būdavo tiek, kad išeidavom apspangę ir kurį laiką sunkiai pratinomės prie tylos, kartą vos nenualpau, nes „Mulen Ruže“ ventiliacijos beveik nėra, o susirinkus krūvai žmonių tapdavo taip karšta, kad net imdavo lašėt nuo lubų, anuomet viduje buvo galima rūkyt ir po kiekvieno koncerto tekdavo skalbti visus drabužius… Grupių taip pat buvo visokių… buvo taikančių į naujas madas, buvo ištikimų savo stiliui, buvo tokių, kurie į sceną tempė pusnuoges šokėjas apsitempusias lateksu ir tinklinėm kojinėm, buvo pigiai prisidažiusių vyrų ir klaikiai daug alaus.

Mano koncertai nebuvo maištas prieš tėvus (kai buvau 13 metų, tai mama mane pati nuveždavo, parsiveždavo ir pinigų duodavo), nieko blogo nebūčiau galėjus pasakyt ir apie plačiąją visuomenę, bet tame etape mane supo daug gan bukų žmonių (mokykla, Trakai, kuriuos Mantas dažnai pagrįstai vadina debilų pusiasaliu). Anuomet pogrindžio atsvara buvo ne vien muzika ar skudurai, bet ir veik privalomas domėjimasis kultūra plačiąją prasme. Tame rate buvo madinga būti protingu ir apsiskaičiusiu.

Vakar su Dovile ir Goda Raudona buvom užsukusios paklausyt XESS. Man jie visad buvo juokingi, vakar buvo ne tik juokingi, bet ir nuobodoki. „Alaus namų“ garsinimas buvo absoliuti tragedija - visų pirma, tai garso buvo per daug, o ir šiaip girdėjosi truputį šnypščiantis vokalas (nors gal čia tai turi būt), būgnai ir styginių jovalas. Bėska, matyt, nemokėjo savo lyriksų, tai dalį koncerto atdainavo klūpodamas ir skaitydamas iš lapų. Mus, beje, ypatingai nudžiugino daina pavadinimu „Užsipisk grabais“.

Vėliau nuėjom į „Satta“ Fešion Šeu, kur krūva nu jau baisiai stilingo Vilniaus jaunimo stovėjo pakampėm grojant dub step. Žinot, gotytės su savo žaliais - mėlynais plaukais, neįtikimai dideliais batais, precizišku makiažu ir  3 cm dygliais ant apyrankių ir antkaklių bent jau akivaizdžiai rodydavo, kad jos savo išvaizda gyvena, o dabartinis bandymas sudaryt įspūdį, kad ką tik išlipai iš lovos ir apsirengei ką radai man juokingas. Dar juokingiau yra eit į vakarėlį ir bijot šokt, nes neduokdie neva atsainiai susluoksniuoti keli diržai ar už kelnių užkištas vienas marškinių kampas susijudins ir bus nebegražu ir nebestiliova.

Žinoma, kad abiem atvejais labai siekiama unikalumo, o rezultatas tas pats - vientisa masė juodos lakuotos odos, plėšytų pėdkelnių, kraujo spalvos lūpų ir nagų arba tokia pat vientisa krūva akinių plačiais juodais rėmeliais, pasmukusių kelnių ir miesčioniškų sportbačių, languotų marškinių ir beformių storais siūlais megztų kepurių.

Aš nesu ypatingai prieš vienas ar kitas miesto madas, o ir iš esmės esu už skudurus ir dėmesį išvaizdai, bet lygiai tiek pat esu už pasinėrimą į muziką ir šokius iki paryčių, už vakarui įsibėgėjant truputį apvarvėjusius akių šešėlius ir lūpdažių perkėlimą ant taurių, aš už plepalus ir garsų juoką, o ne žvalgymąsi aplink stebint, kieno batai labiau blizga.

nuotrauka: Gareth Pugh, jeigu jau kalbam apie gražius skudurus, tai myliu jį.

Rodyk draugams


Ice Ice Baby.

2010-12-09 | Kasdieniška

Jūsų beprotė draugė šiandien išsiruošė į koliokviumą su aukštakulniais. Ėjo mažulyčiais žingsneliais ir net džiaugėsi sutižusiu purvinu sniegu, kuris padėjo jaustis truputį stabiliau. Visą laiką meldėsi, kad vakarop nepradėtų šalti, o vėliau pravedusi susirinkimą apie partizaninį marketingą skubiai pasišalino net neišgėrusi kavos su kolegom. Dar mažesniais žingsneliais ir nuolat skatindama save mintyse nutipeno iki bankomato ir dar kartelį įsitikino, kad senstelėjus drumenbeis nord darbuotoja tris kartus nesuprato, kad aš noriu savo pinigų kortelėje, o ne banko sąskaitoje, kurios internetinės bankininkystės funkciją aš šįryt vėl užblokavau, nes nesugebėjau atsiminti savo slaptažodžio. Rytoj avėdama lygiapadžius dideliais žingsniais žirgliosiu į artimiausią banko skyrių. Dar kartą. Žinant tai, kad negaliu pakęsti tokių įstaigų, ši perspektyva mane liūdina.

Rytoj dar eisiu į The Umbilical brothers nors siaubingai tingiu, noriu važiuot į Trakus ir skaityt Jose Saramago amžinai, o šiaip man priešsesisiniai atsiskaitymai ir laboratorinių gynimai, tai aš dažniausiai skaitau genetiką.

Dar kažkas nutiko mentei ir labai skaudėjo. Šiandien jau geriau.

Į vakarėlius vaikštau rečiau, nes visur daug marozų.

Vilniuje šalta visom prasmėm.

nuotrauka: aš su Geistaute. Pernai irgi šalta buvo Vilniuj tokiu metu maždaug.

Rodyk draugams


Ad Hoc: Nepatogus Kinas 2010.

2010-10-22 | Aplinka

Vakar prasidėjo Nepatogaus Kino festivalis, kuris buvo atidarytas Roland Javornik filmu „Du paradai, du pasauliai… viena Europa?“ (Two Prides, Two Worlds… One Europe?). Festivalio tikslas yra aptarti socialines problemas ir pabandyti duoti žmonėms šansą permąstyti jų aplinką ir kartais pasižiūrėt truputį atviriau ar dėmesingiau. Panagrinėkite programą, seansai nemokami, nueikit. Aš nežinau, kiek tokiam kine meninės vertės, tačiau pasižiūrėt už savo namų tvoros visad yra naudinga. Ar ne A. de Saint - Exupery sakė, kad esame pasaulio piliečiai?

Žinoma, kad į tokius festivalius renkasi ta auditorija, kurios akiratis jau ir taip pakankamai platus ir manau, kad daugumai tų žmonių filmuose aptariamos problemos yra žinomos, bet vakar, žiūrint filmą, man labai patiko vienos estų LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai) teisių gynėjos mintis, kad tau nėra būtina būti aktyvistu, tu neturi būtinai rengti mitingų, demonstracijų, mėginti keisti įstatymų… jei tik nenori, tačiau būdamas žmogum turi turėti žmogišką, pileitišką atsakomybę pasikalbėti ir apšviesti savo aplinkos žmones, jeigu jie viena ar kita prasme yra destruktyvūs.

Natūralu, kad ji turėjo galvoj destrukciją nukreiptą prieš LGBT žmones, tačiau šią mintį galima pritaikyti ir platesne prasme - tiesos ieškojimas nebūtinai turi būti jūsų gyvenimo kelias, tačiau būdami žmonėmis neturite teisės nematyti toliau savo kiemo.

Nežinau, ar pažiūrėjote treilerį (beje, ar lietuvių kalboj yra šio žodžio atitikmuo?), bet filmas rodo du visiškai skirtingus paradus - belgiškąjį ir mūsiškį, visai neseniai vykusį Vilniuje. Paradas Belgijoje yra toks, kokį mes įsivaizduojame - šventė. Žmonės šypsosi, šoka, jie laimingi ir laisvi, tuo tarpu mūsų eitynės… matėt patys. Antra vertus, tai Lietuva jauna ir mes, kaip pilietiška visuomenė, esame jauni. Mums reikia užaugti ir iki lygių teisių, ir iki savitarpio supratimo, ir kartais iki žmogiškumo tam, kad galų gale taptume pasaulio piliečiais.

Linkiu jums pozityvumo ir supratimo, atvirumo ir dėmesingumo, ir gero savaitgalio, žinoma.

Susitiksim kine!

nuotraukoje: mano mylimas kolega Vilmis ir kovos prieš transfobiją ženklelis. Užsidėkite ženklelį ant savo nuotraukos ir jūs!

Rodyk draugams


Nerašau.

2010-09-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kartais skaitau kokią J. Įvanauskaitę. Lovoj, o jos knygos puslapiai violetinėm gėlėm marginti susišaukia su mano violetiniais patalais. Aš lovoj apsirengus ir tai galėtų bylot liūdesį ar nuobodumą, ilgesį rankų glostančių man pilvą ar apglėbiančių per liemenį, prisitraukiančių artyn ir panardinančių į savo šiltos odos kvapą.Galėčiau parašyti apie tokį ilgesį. Galėčiau netgi nemeluot ir išrašyti savo fizinio artumo ilgesį, mokėčiau jį apipinti poetiškais svaičiojimais apie susiplakusias širdis. Apie kūnų unisoną nepraėjus nė milijonui metų ir net be vakuumo.

Galėčiau, bet aš skaitau apie J. Ivanauskaitės žuvis, kurių liežuviai bučiuojas prancūziškai ir man norisi tokios estetikos popieriuj. Tokios tolimos ir truputį nesuprantamos, nes mano pačios grožis man ant delno - automobiliais mirgantys Lazdynai kairėj, iš tolumos atsklindantis traukinių dūzgimas ir poros lūpų dūmai apvejantys nudžiūvusius kaštonus.

Gyvenimas toks kupinas ir gražus, kad net rašyt nebereikia.

nuotrauka: iš interneto platybių.

Rodyk draugams


Šiltas Vilnius naktį.

2010-04-19 | Aš esu tai, Kasdieniška

Išgėriau taurę balto vyno spoksodama į senas nuotraukas.

My life is a party. My best friend is a DJ.

Turiu marškinėlius su tokiu užrašu. Man jį padarė broliai. Ne, jie nėra mano kraujo broliai. Jie geri mano draugai, vieni geriausių mano draugų. Ir du iš jų tikrai yra DJ.

Vakar buvau klausyt Golden Parazyth „Tamstoj“. Žinau, kad žadėjau eiti į Liverpoolį, bet vėliau persigalvojau, negaliu atsisakyti eine kleine musik von die Golden Parazyth. Aš jį myliu. Jį ir jo smuikininką. Aš vakar tiesiog stovėjau ir šypsojaus į juos žiūrėdama. Kaip yra gera matyt tokius žmones. Jie paskendę savo muzikoj. Reivas su smuiku rankoj.

Šiltas Vilnius naktį, o šiandien aš peršalus. Labanakt.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Man 16 ir aš nešioju FBK „Kaunas“ šaliką.

Rodyk draugams


Mano Vilniaus gidas.

2010-04-01 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Noriu parašyti reklaminį įrašą ir parodyti, kad gyventi galima labai smagiai. Ir tam nereikia vėl lįsti į prakaituotą Havana Social Club (nors aš būsiu ten per Liverpool gimtadienį. Noriu pašokt, parėkaut, pažiūrėt į Juliuką The Colours of Bubbles).

Vakar buvau improvizacijose VPU, buvo visai smagu. Vieni geriau vaidina, kiti prasčiau, užduotys tipinės, bet atmosfera buvo puiki - akivaizdu, kad žmonėms labai linksma ant scenos, jie tiesiog švyti pozityvu, pasibaigus renginiui su visais atsisveikino ir spaudė rankas. Jų gitaristas dieviškas. W, tu esi ramybė!

Vėliau su Dovile užsukom į Apuoką. Tai senų metalistų alubaris Subačiaus gatvėj. Jie turi gero tamsaus alaus ir litrinių bokalų. Ten skinai rėkalioja antisemitines daineles, o per kolonėles plyšauja metalas. Susikalbėti neįmanoma - privalai rėkti, o laikais, kai patalpose buvo galima rūkyti, Apuokas skendėjo dūmų migloj.

Apuokui užsidarius užsukom susitikti su draugais į Pogo, kuris yra Vilniaus gatvėj. Pogo visai neblogai, jie turi to žudančio gyvo alaus, bet aš manau, kad tas rūsys neturi jokios atmosferos. Žinoma, patogi vieta ir daug erdvės… Kreivokai besišypsantis Petia prie fusbolo stalo.

Žinoma, geriausia vieta išgerti alaus (siaubingai skiesto) arba žaisti laboratoriją maišant degtinę su šampanu yra Suokalbis - legendinis baras Rašytojų Sąjungos pastate. Mano močiutė ten eidavo vyno! Anuomet ten vyko poezijos skaitymai, muzikos vakarai, diskusijos su rašytojais… Tai yra bohema, o ne absurdus vapantis Rudokas ar iš švarko kišenės degtinę traukiantis Nikodemas. Didžioji dalis suokalbininkų yra siaubingai nusivylę žmonės, tačiau kartais jie pradeda tikėt linksmybėmis ir ima šokti ant židinio atbrailos ar stalų. Džiugu tai, kad jums jie leidžia šokti ant stalų. Ir jiems nesvarbu. Tu gali būti isteriškai laimingas, tu gali būti klaikiai apsirengęs, tu gali neturėti nė cento arba švaistytis šimtinėmis, gali trypčioti su aukštakulniais, o gali verkti kampe. Suokalbis priims visus.

Tiesa, nauja vieta išgerti alaus bus Biržų alaus išsinešimui parduotuvėlė su keliais stalais. Naujininkuose. Viduj kvepia pirtim ir vyrai nuvargusiais veidais kalba rusiškai.

Šiandien užsiregistravau į Cafe Scientifique paskaitą apie smegenis. Esat buvę šiose paskaitose? Tai fantastiškas projektas, kurio metu labai aukštos klasės specialistai skaito labai geras paskaitas neformalioj aplinkoj. Gurkšnoji rūgštoką baltą vyną, o profesorius Vaitkus tau pasakoja apie hadronų greitintuvą ir tai, kaip jis per CERN tvoras laipioja. Būtinai nueikit!

O antradienį grįžkit į beveik tą pačią vietą ir užeikit į Arkos galeriją. Arka buvo ta vieta, kur aš pirmą kartą pamačiau Prano Gailiaus darbus, o jie neįtikėtini. Aš nesu didelė dailės mėgėja, tačiau Gailius man labai patinka. Jo darbai labai detalizuoti, bet kartu subtilūs. Pati Arkos galerija gera tuo, kad jie puikiai derina autorius. Pirmam aukšte gali pasižiūrėt į impresionistų terliones, o viršuj kabo kompiuteriu paišytos avys.

Pasitikit vakarą skaičiuodami bažnyčių kryžius Subačiaus aikštelėj, ant Taurakalnio laiptų arba Barbakano, o ryte pasinešiokit kavą popieriniam puodelyje, pasimėgaukit bundančiom gatvėm, jaunais žmonėmis, kurie susirūpinę skuba į darbą, jų vaikais su juokingai didelėm kuprinėm, senukais, kurie suirzę malasi mieste vos prašvitus.

Ir kada pastarąjį kartą buvot teatre? Operoj ar balete? Galbūt iškeiskit kiną ir vakarienę picerijoj į spektaklį ir puodelį karšto šokolado. Aš eisiu į Rigoletą su mama. Galėsiu papasakot.

Mylėkit Vilnių.

nuotraukos: pirmoji Edgaro Černiausko, antroji iš draugų asmeninio archyvo, trečioji yra nugooglintas Prano Gailiaus darbas, o ketvirtoji bala žino kieno fotografuota, tačiau aš žinau, kur yra tas užrašas.

Rodyk draugams