BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Apie vyrus ir santykius.

2014-09-02 | Kasdieniška

Vakar su draugėmis kalbėjomės apie buvusius ir esamus santykius. Šiandien, pavarčiusi senus įrašus suprantu, kad nėra nieko geriau nei draugystei pasibaigus turėti tokių gražių prisiminimų, justi užplūstančią šilumą žiūrint į senas nuotraukas ir keletą valandų kasdieniškai plepeti atsitiktinai susitikus nuobodžiame bare.

Ir kartu turėti tokį aiškų supratimą, kad tai kas turėjo baigtis ir baigėsi. Ir tai tikrai puiku. Nes dabar nėra nieko puikesnio, nei kasdienybe tapusi įtemptos dienos pabaiga padėjus galvą ant mylimojo peties, kuomet jautiesi tokia saugi ir rami, kad laikas, atrodytų, nebe bėga, o lėtai teka sienomis, tokia palaimingai vangia vaga.

Nesu tikra ar imsiu dažniau rašyti čia, bet šiandien norėjau jums palikti palinkėjimą. Palinkėjimą mėgautis meile ir žmonėmis, džiaugtis jų kūnų šiluma ir pasinaudojus proga išmokti į pasaulį pasižiūrėti jų akimis. O jeigu tai vieną dieną baigiasi, tai mintimis paglostyti šiuos prisiminimus ir aiškiai suvokti, kad tas tvirtas petys, kurį jūsų plaukai taip dailiai apgaubia dar bus.

Nuotrauka: weheartit.com

Rodyk draugams


(Ne)maži džiaugsmai

2012-10-17 | Kasdieniška

Prisimenat, kai pasakojau apie tokią prancūzo knygą, kurioje jis rašo trumpas istorijas apie dalykus, kurie jam teikia laimės? Knygą skaičiau prieš kokius keturis metus, dabar nerandu to įrašo, kuriame ją minėjau, bet man iki šiol labiausiai įsiminė pasakojimai apie tai, kaip rasotoje žolėje šlampa medžiaginiai bateliai ir kaip gera dalintis banana split. Suprantat? Tokie nedideli dalykai, kurie sudaro tuos globaliuosius - meilę, draugystę, gėrėjimąsi gamta ar patogų gyvenimą.

Šiandien, po sunkios darbo dienos, ėjau apsipirkti, pasiėmiau karamelinės kavos išsinešimui ir grįžau namo. Važiuodama troleibusu prisiminiau, kad neseniai galvojau apie mano mažąsias smulkmenas, kurios man sudaro globaliuosius dalykus…

Supratau, kad labai gera eiti vakarieniauti su mama ir sumokėti. Ne todėl, kad mama neturėtų pinigų, o tiesiog todėl, kad galiu. Todėl, kad esu finansiškai nepriklausoma ir man malonu pavaišinti mylimą žmogų.

Ir labai gera užmigti vyro glėbyje, tada, kai jau blankiai suvoki aplinką, nebegalvoji apie romantiką, o tiesiog grimzti į miegą ir tų didelių rankų svoris truputį slegia.

Smagu po ilgo nesimatymo susitikti su broliu ir kalbėtis apie darbą, draugų santuokas, blankiai prisiminti mokyklą, o laiko kitam susitikimui ieškoti dienotvarkėse. Smagu suprasti, kad visi suaugom, kad kuriamės savo gyvenimus ir visiems sekasi neblogai.

Miela žinoti vietą, kurioje verda neįtikėtinai gerą espresso, tokį sodrų ir tirštą, ne kartų, o grynos kavos skonio, kuris dar kurį laiką jaučias ant dantų ir kažkur gerklės gilumoj. O labai gražus barista tave pagiria, kai atsisakai cukraus ir šypsodamasis įpila stiklinę vandens.

Ir dar gera dabar perskaityti šitą tekstą ir tikėtis, kad jūs pradėjote galvoti apie savo smulkmenas. Tikiuosi, kad pradėjote.

Paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


Kai pildosi svajonės

2012-07-10 | Kasdieniška

Labas,

dera pasisveikinti, nes nerašiau labai ilgai. Sakiau jums, kad grįžau prie žurnalistikos (kaip SEO mergaitei, kuriai gražūs Google Analytics rezultatai kelia virpulius kažkur žemiau reikėtų sudėti linką ir tokiu būdu gerinti Bounce Rate, bet tiek to), o grįžus prie žurnalistikos papildomai rašyti tampa sunku.

Laukiu, kol Geistautė grįš namo ir važiuosiu pas ją, tiesa, šįkart nebe tuo įprastiniu keliu, kur matosi viena gražiausių vietų Vilniuje (vėl galėčiau įdėti nuorodą, esu komercijos ir popso dievaitė, kai noriu) ir kur pastarąjį kartą išgėrus kavos namo grįžau nebe po dviejų parų. Šįkart užtrukau vieną.

Dabar nusileisiu iš aštunto dangoraižio aukšto ir važiuosiu kiek kitu keliu. Manau, kad nesu jums pasakojusi, kad kuomet dar buvau vaikas, tai man atrodė labai prasminga ir romantiška. Dirbti miesto centre, dangoraižyje, būti tuo žmogumi, kurio languose dar dega šviesa, net ir tada, kai jau beveik vidurnaktis, kai tykūs žmonės ruošiasi miegoti, o kiti, bėgdami nuo rūpestėlių galvose, laistosi alum senamiestyje. Dabar tame romantikos matau mažiau. Jos būna, bet būna ir nuovargio, ir pykčio, ir nusivylimo.

Tada norisi kitos romantikos. Tada tiesiog norisi padėti galvą ant vyriško peties ir savo kojomis apsivijus jo kojas užmigti. Sapnuoti tokius ryškius sapnus, kad ryte reiktų dar ilgai svarstyti, kas vyko iš tiesų.

Nuotrauka: iš mano mėgstamos sūru.lt rubrikos, kurioje visos nuotraukos tokios.

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Apie meilę ir vyrus, kuriuos aš myliu labai retai.

2011-12-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Aš mėgstu skaityti senus savo įrašus - visada palaimingai šypsausi, nes šiandien atsimindama liūdnokas akimirkas suprantu, kad tada aš būnu labai graži. Tokia mylinti, viltinga ir nuoširdi. Retai tokia būnu. Mėgstu atsiminti ir saldžiąsias būsenas, kai vidurdienį išlipu iš taksi ir kopiu į savo ketvirtą aukštą (Įsivaizduojat, gerus pusę metų maniau, kad penktas. Dabar vėl nesu tikra). Lipdama šypsausi puse lūpų. Įsimylėjus.

Aš skaičiau vienoj knygoj, kad įsimylėti yra, kaip įsipjauti, įsidurti, įsikirsti… Visokie netyčiai įsi. Nerimti visiškai, praeinantys, kai papūti, ar pabučiuoji skaudantį pirštą, pašnabždi jam, kad laikina ir viskas būtinai bus gerai, mano gražusis piršteli. Įsimylėjus gali sau racionaliai pasišnibžėdi vat nafig man to reikia. Ir praeina.

Kai myli, tai su savim susikalbėti būna sunkiau.

Tiesą sakant, labiausiai aš myliu save ir savo gyvenimą, todėl susirenku smulkmenas ir dėliojuosi jas sau į kerteles. Pasiimu rankas, didelius delnus tobulai apvaliais nagais, kuriuos atpažįstu net blankioje nuotraukoje, mėlynas akis, tokias prisimerkusias, žiūrinčias į mane su keistu susižavėjimu. Ir važiuojam mes visiškai ne ten. Pavežiok mane aplinkeliais vėl!. Ir kreivoką šypseną, kai pasakoju, kaip mes iš tiesų susipažinom. Tokia šypsena išburia ateitį, kurioje aš atsibundu tavo lovoj. Nors aš irgi šitaip šypsojaus. Manau, kad net seniau nei tu.

Aš labai jus myliu. Tik nedideliais kiekiais.

Rodyk draugams


Tuštybė

2011-10-03 | Kasdieniška

Kaip žinia, aš gyvenu Naujininkuose. Kam nežinia, tai aš gyvenu Naujininkuose. Jeigu į miestą važiuoju ne taksi, tai tuomet dažniausiai praeinu per požeminę geležinkelio perėją. Žinot, ką tokiais atvejais smagu daryt? Turiu galvoj tada, kai atsiduri priešais stiklines duris. Taip, žinoma, kad pasižiūrėt į save. Bet tą galima padaryt žiūrint į vitrinas kiek vėliau. Šioje situacijoje reikia žiūrėti į tuos, kurie yra už nugaros.

Vyrai visada žiūri į užpakalį. Visada. Bent jau į mano. Moterys nužvelgia nuo galvos iki kojų - vertina drabužius, batus, plaukus, rankinę, figūrą, užpakalį, neabejotinai, irgi.

Aš dažniausiai nesijaučiu nemaloniai. Anaiptol. Dėmesys man patinka, o moteris (skudurus, batus, plaukus ir keliais ta kekšė mažiau sveria) aš irgi nužvelgiu.

Šiandien nelabai norėjau namo, tad šiek tiek pasivaikščiojau. Kritiškai žiūrėdama į moteris, nes nepastabėjau jokių man įdomių vyrų. Tiesa, vienas prasilenkdamas man trinktelėjo į petį, o aš gležna būtybė ant dešimties centimetrų aukštakulnių, tad man akimirksiu tapo įdomi jo ateitis - tikiuosi, kad šiandien jam nuleido padangą.

Vaikštinėdama prisiminiau vieno lietuvių modelio žodžius, kad čia daug gražių merginų, bet jos gerokai persistengia - avėdamos aukštakulnius su kuriais žirglioja, oranžiniai nusidažydamos veidus, nusipiešdamos antakius, įsisprausdamos į per mažus drabužius.

Nusprendžiau, kad man labai patinka ruduo, bet rytoj mieliau vaikštinėsiu ten, kur galėsiu pasižiūrėt į medžius ir drėgmę liuliuojančią senamiestį.

nuotrauka: mama mane išmokė daugelio naudingų dalykų - vienas jų yra tai, kad aukštakulniai yra labai gražu tik tuo atveju, jeigu sugebi su jais gražiai eiti. Aš savo dukrai perduosiu, kad jeigu ji sugebės su jais dar ir dviračiu važiuot, tai gali drąsiai prisigert juos avėdama.

Rodyk draugams


Auksinės santykių taisyklės.

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kopėčios

Vyrai turi vienas kopėčias ant kurių dėlioja savo merginas - apačioje tos su kuriomis permiegotum girtas, bet norėtum, kad niekas to nesužinotų. Ant aukščiausio laiptelio ta mergina apie kurią nori garsiai visiems pasakoti, nori su ja ne tik permiegot, bet ir šalia jos miegoti, o ryte atsibudus kalbėtis palinkus virš kavos puodelių. Tokia mergina vėliau taps tavo žmona ir gimdys tau gražiausius vaikus pasaulyje.

Merginos turi dvejas kopėčias: ant vienų rūšiuoja vyrus, o ant kitų - draugus. Vyrai yra tie su kuriais permiegi ir jie laikui bėgant gali perlipti ant draugų kopėčių arba iškristi visai. Draugai iš draugų kopėčių į merginų lovas nelenda. Galiausiai ant vyrų kopėčių viršutinio laiptelio lieka vienintelis - vaikų tėvas.

Šitą man pasakojo Godutė (tiesa mes dar skiriame L.J. kopėčias į kurias įlaipinami tie, kuriems jokios kitos nešviečia) ir tai peraugo į kupiną juoko pokalbį apie santykių taisykles, kurios gan plačiai žinomos ir niekas, žinoma, neprisipažįsta, kad jų laikosi. Tiesa ta, kad jos kartais tiek kartų girdėtos, kad kartais nejučiom būtent trečią dieną telefono rankinėj imi ieškot dažniau nei įprasta.

3 kartai

Bet ką inicijuoti galima tik tris kartus - iš eilės susitikti galima kviesti tik tris kartus ir tris kartus leidžiama skatinti susitaikymą ar pradėti diskusiją. Nesvarbu, ar kuri nors iš trijų iniciatyvų bus sėkminga. Jeigu tu rodai per daug dėmesio, tai prarandi truputį pagarbos. Neįdomu, kada gali kažką gaut lengvai ir klaikiai erzina, kai atsiranda lakstančių iš paskos.

3 dienos

Paskambinti reikia praėjus tris dienoms po susitikimo. Godutė šitai aiškina tuo, kad pirmą dieną galvoji apie tai, kas buvo gerai ir džiaugiesi; antrąją dieną situaciją vertini objektyviau, atrandi ir minusų, tad skambutis tampa nebe toks gyvybiškai svarbus; trečiąją dieną tau paskambina ir tai pateisina arba teigiamus pirmosios dienos atsiminimus, arba nepaskambina ir įtvirtina neigiamesnes antrosios dienos išvadas. Žodžiu, skambutis trečiąją dieną viską išsprendžia ir padeda susidėlioti savo emocijas objektyviai.

Saldainis

Paprasta. Kuo ilgiau lauki, tuo labiau nori. Iki tam tikro lygio, žinoma.

Lėlė arba mašinėlė

Atsimenat savo vaikystės žaislus? Tikrai turėjot vieną, kurį mylėjot labiausiai, numesdavot jį, kai tėvai nupirkdavo naują lėlę ar mašinėlę, tačiau galiausiai naujas žaislas tapdavo senu ir atsibosdavo, tad vėl grįždavot prie savo mylimiausio. Mano purvinokas sovietinis žydras meškiukas patupdytas lentynoj tarp knygų, o krūvos lėlių, pliušinių žaislų, barbių su jų bičais, vaikais, namais ir mašinom yra atiduoda arba dūla rūsy.

Kokių taisyklių žinot jūs ir kaip dažnai jas nejučiom (o gal sąmoningai) pritaikot gyvenime?

Godutės tinklaraštis.

nuotrauka: iš Godutės telefono. Aš ir Godutė.

Rodyk draugams


Nr. 7

2011-01-21 | Aplinka

Norėčiau pradėti nuo to, kad lakuojuosi nagus. Ir spausdinu klaikiai lėtai, nes mane ištinka isterija, jeigu sugadintą nagą tenka perlakuoti. Tikiuosi, kad technologijos artimiausiu metu pažengs tiek, kad būtų galima nusilakuoti nagą sodria spalva vienu sluoksniu. Aš lakuojuos jau trečią juodo blizgančio lako sluoksnį.

Prieš lakuodamasi nagus varčiau tinklaraščius norėdama išrinkti paskutinį žmogų, kuriam perduosiu savo apdovanojimą ir užėjau čia. Visų pirma, tai tiesiog privalu pasirinkti vyrą, kuris rašo asmeninį tinklaraštį. Reta! O ir šiaip, pirmą kartą po labai ilgo laiko perskaičiau visus įrašus (taip, jų nedaug, bet žinant mano nesugebėjimą susikaupti tokiems dalykams ir absoliutų nelojalumą nepažįstamiems žmonėms… čia didelės meilės išraiška). Tinklaraštį rašo vaikinas, kažkur buvau užtikus, kad jam 20 metų ir tai priverčia suabejoti rašliavos realumu, bet sukurtas fantastiškai žavus tipažas. Vaikinas, kuris truputį nusivylė meile ir ta proga dulkina daug merginų, labai savim pasitiki, gyvena sau laisvai ir linksmai, spontaniškai važinėja naktim prie jūros. Žinoma, kad jis patinka vyrams, nes visad įdomu paklausyt apie svetimas lovas (ypač tas, kurios juda dažniau nei jų pačių) ir, žinoma, kad jis patinka moterims, nes jos turi fetišą blogiems berniukams. Ir mergina skaitydama mano, kad ji bus ta vienintelė, kuriai pavyks paglostyti jam galvą taip, kad jis tupės jai prie kojų kaip koks gražus ir išdidus, bet visiškai ištikimas greihundas ir į lovą neš turkish delight.

Jums, žinoma, įdomi mano pozicija? Aš, manau, kad net jeigu šis tinklaraštis fiktyvus (tiesą sakant, manau, kad fiktyvus, bent jau didžioji dalis, bet nežaisiu savo mėgstamo analizės ir motyvų žaidimo viešai), tai jo sukurtas vyras yra smagus - toks lengvabūdiškas, mėgaujasi gyvenimu, bet turi ir truputį košės galvoj, truputį analizuoja save ir aplinką, kartais susimąsto, o kartais vėl puola į naktį ir daužo stalus baruose.

Dar smagiau tai, kad jį tokiu pavertė moterys. Ir išgydyt nuo to jį gali tik moteris.

nuotrauka: iš dabar vykstančios vyrų mados savaitės. Trussardi finalas. Fotografuota: jak & jil.

Rodyk draugams


Atsiduočiau nedraugavus.

2010-11-24 | Aš esu tai, Kasdieniška

Žiūriu neįtikėtinai seksualias Diesel reklamas. Taip, jie vėl tą padarė. Žinoma, šįkart tai jau nebe taip stipru, kaip prieš tai buvusios fotosesijos. Be Stupid, mano galva, buvo geriausia. Ir ne mažiau seksuali. Man patinka seksas reklamose. Man patinka reklama. Man patinka seksas. Ir gražūs žmonės. Nors man patiko ir American Apparel paprasti žmonės ir paprastesnės nuotraukos - kuomet jas rodžiau savo veidaknygėje, tai buvau užsirašius:

We wear cotton underwear and we have sex. On the daily basis.

Žinoma, Diesel visad taikėsi truputį aukščiau nei American Apparel. Ir italai linkę gerokai pervertinti savo drabužius. Nors drabužiai ir visai neblogi, bet nei jų dizainas, nei kokybė tikrai kainų neatitinka. Žinoma, įrašas neturėjo būti apie tai.

Paprastai aš stengiuosi neturėti išankstinės nuomonės apie žmonės. Nuomonę aš susidarau tik tada, kai man tikrai pradeda rūpėti, o šiaip… paviršutiniškai žiūriu į blizgučius, pasitikėjimą savim, mokėjimą bendraut ir dar kartą į blizgučius. Gražūs blizgučiai man yra natūralu, tačiau teisingai parinkti blizgučiai man atima kvapą.

Prieš savaitę su draugėm buvau kažkokioj siaubingoj šokių skylėj į kurią daugiau niekada neisiu ir kurią mums rekomendavo viena tokia mergina. Nenoriu apie tai kalbėti. Ten buvo vaikinas, kuris atrodė gan vidutiniškai, bet avėjo HUB batus, o tai yra LABAI blizgus blizgutis.

LABAI.

Derinant šios firmos batus su gražiu vyrišku laikrodžiu…

Ulysse Nardin man irgi labai patinka, bet rusų mafija man patinka mažiau, o, būkim biedni, bet teisingi, Monako princo aš Vilniuje nesulauksiu. Jeigu mano ironija nesuprantama, tai siūlau išsinagrinėti kainas - man labiausiai patinkantis Freak Blue Phantom kainuoja vieną poros kambarių butą, kuriame nors iš Vilniaus mikrorajonų, arba neįrengtą loftą, arba mažą butelį senamiestyje.

Paskutinis lašas… ir rimtai, tik lašas, nes pernelyg daug nėra gerai - mano kvepalų. Dabar uostau savo riešus… Vyriški italų gamintojo kvepalai.

…The Demons Wore Trussardi…

Palikus tuštybę nuošalėj… Savaime aišku, kad blizgučiai labiausiai blizga galvoje. Dar gražiam kūne.

Dabar jau tikrai galima skaityti Mažąjį Princą.

Rodyk draugams


Kekšės.

2010-10-10 | Aplinka, Kasdieniška

Mudvi su brangiausia Godute kekšėm vadinam dailius vyrus modelius, kurie turi plienines preso groteles. Galėčiau svaičioti apie tai, kad gražūs vyrai dažnai būna išlepinti ir buki egoistai, kuriems pakanka paglostyti plaukus ir jie jau pasirengę tave įsiverst į lovą. Ne tam, kad atsidėkotų už tą menkutį jiems parodytą dėmesį - tam, kad tau ir sau (labiausiai sau) įrodytų vyriškumą, patirtį ir gebėjimus.

Galbūt tame ir yra tiesos. Nežinau, nes mane supa nuostabūs vyrai.

Kekšės mūsų kalboj įgavo kitą atspalvį tikriausiai po Baptiste Giabiconi fotosesijos skirtos Helmut Newton. Juk Baptiste tikrai kekšė, Karl Lagerfeld boy - toy.

Valgydama risotto su čiobreliais ir džiovintom slyvom vartinėjau tinklaraščius ir akim permečiau merginos įrašą apie žmones, kurie perka tokias paslaugas. Buvo bandyta nagrinėti, kodėl tai daroma. Esat apie tai galvoję? Ar tiesiog nurašot pirkėjus į moraliai sugedusių, apgailėtinų, nevykusių žmonių sąrašus, tokių, kurie sekso įprastiniais būdais negauna?

Man visad atrodė, kad yra būtent taip, bet vieną naktį Havana Social Club kiemelyje pradėjau kalbėti su vaikinu, kurio vardo aš neprisimenu, bet mudvi su Godute jį tikrai galėtume pavadinti kekše. Jis modelis ir buvo neseniai grįžęs iš darbo Paryžiuj. Mes pradėjom kalbėt apie kekšes, tas tikrąsias, kurios parduoda savo kūną ir apie jų pirkėjus. Gražusis vaikinas gyveno agentūros bute su kitu neabejotinai gražiu vaikinu, kuris nusipirkęs kekšę ją parsivedė namo. Tie kas nors truputį susiduria su modeliais puikiai žino, kad jiems seksas nėra problema ir palaikyti labai glaudžius tarpusavio santykius visai lengva. Tas vaikinas galėjo sėkmingai tvarkyt manekenes, kad ir po dvi vienu metu, o jis perka kekšę. Juodaodę, tikrai negražią ir pakankamai pigią. Kodėl?

Nes jis amoralus nevykėlis? Nemanau. Todėl, kad jeigu jis lovoj atsidurtų su manim, tai jis matytų reikalą gerai pasirodyt ir turėtų man skirti pakankamai dėmesio, nes juk ryte aš galėčiau pyktelėjus pasidalinti savo nusivylimais su jumis, galbūt pakikenčiau su draugėm prie vyno taurės. Žinoma, kad juokauju. Niekada taip nedaryčiau, bet toks scenarijus juk visai realus. Manau, kad vyrui būtų pakankamai liūdna ir be to.

Kai esi su kekše, tai liūdna nebūna - darai, ką nori ir kaip nori. Ir niekam neįdomu, kaip tau sekasi. Svarbiausia tai, kad sektis turi tik tau. Nieko tame pernelyg kreivo. Kartais vienam suvalgyti banana split yra smagu. Matyt.

Labai noriu banana split. Suvalgom vieną per pusę, ką?

nuotraukos: pirmoji nuguglinta, kitos atsiųstos Godutės.

Rodyk draugams