BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Apie meilę ir kates.

2010-07-30 | Apsakymai, Aš esu tai

Viskas yra labai ironiška.

Dabar vėlyva popietė, paauksuojanti mūsų svetainę, tokia mieguista ir harmoninga. Nuo mažumės dievindavau vėlyvas popietes, tai laikas kai susirangau krėsle ir tiesiog mėgaujuosi nurimusiu laiku. Atrodo, kad prisigėrei blankstančių saulės spindulių ir tau imtų mausti galvą, jeigu tik pasijudintum. Aš jokiu būdu nesijudinu. Net tada kai jis grįžta ir glosto mano smakrą, tik vienu pirštu perbraukia per mano nosį ir lūpas ir leidžia savo delną link krūtinės. Jo ranka kvepia tabaku. Aš nesijudinu, bet imu giliau kvėpuot. Galop prasimerkiu ir matau jį nueinantį. Jis mirkteli man ir nueina. Saulės švytėjimas akimirksniu ima blankti, spinduliai greitai išbėgioja pro langus ir grindų plyšius, palieka mane visai vieną, jau plačiai atmerktom akim.

Tikriausiai aš imu mėgti naktį. Tokią tykią ir šiltą vasaros naktį, kai čirpia žiogai ir tolumoj dusliai gaudžia automobiliai, kai savaitgaliais vėjas kartais atneša girtų šūksnių, kai sutemos viską suminkština, o aš galiu snūduriuoti pasidėjusi galvą ant jo peties. Jis visad miega ant pilvo. Jis miega neramiai, vis garsiai murmteli, o aš prabudusi spoksau jam į veidą bandydama suprasti, ką jis dabar mato savo užsimerkusiomis akimis.

Kai paryčiais aš išvargusi pagaliau užmiegu, jis atsikelia ir išeina. Aš nė nejaučiu, kai jis nustumia mano kūną toliau, kad pats galėtų atsikelti. Ar jis grubiai ir atsainiai stumteli mane, o gal tiesiog nusipurto mane nuo savo nugaros, o galbūt lėtai, sulaikęs kvėpavimą ir įtempęs raumenis pakelia mano suglebusį kūną, tokį trapų jo stipriose rankose ir atsargiai mane paguldęs paglosto man pečius linkėdamas gražių sapnų ir žvalaus ryto. Bet jis išeina. Kaip man išbudėti visą naktį? Kaip man neužmigti ir neleisti jam niekur eiti? Kaip man visu svoriu užsirangyti jam ant nugaros, kad jis nepajėgęs manęs nustumti, vėl užmigtų?..

Ką man padaryti, kad tu nestumtum manęs nuo savo kelių, kai ateina tavo draugas? Ar man kartu prisėsti ir išmintingu tonu su jumis vertinti nenatūralias moteris iš žurnalų, o galbūt aš turėčiau su jumis kalbėti apie futbolą? O galbūt man tik naiviai kikenti šalia, o galbūt man tiesiog dūsauti, kai tu kalbi? Padūsauti tau į ausį, kad lengvas šiurpuliukas perbėgtų tau per pilvą? Ar lyžtelėti tavo kaklą? Ar suimti tavo tabaku kvepiančius pirštus?.. Pasakyk man ką daryti… Pasakyk man, kaip man atsidurti šalia tavęs, kaip atsidurti dar arčiau, kaip man atsidurti tavyje… Ar man telieka susidegint tau po kojom ir viltis, kad tu netyčia kvėptelsi mano pelenų?

O ar tu bent jauti tuos šiurpuliukus, kurie bėgioja per pilvą? Žinok, aš imu dusti, kai tu mane lieti, aš sulaikau kvapą, tavo rankos man primerkia akis, kaip tingus juodaodžių bliuzas, aš gniaužau kumščius ir stengiuosi neprarasti sąmonės, neužsimiršti nė vienai akimirkai, neatsiduoti savo palaimai vien tam, kad vėliau atsiminčiau kiekvieną tavo šiltos odos lopinėlį ant mano kūno, kad vėliau delnais braukyčiau per savo pečius, kuriuos tu glostei, kad pasibučiuočiau savo pirštus, kuriuos lietė tavo lūpos.

Tu man šypsaisi. Ir vis tiek nueini.

Aš tyliai išsmunku ir susirangau ant galinės tavo automobilio sėdynės. Tu jau pradedi važiuoti, kai aš švelniai drėksteliu tau kaklą ir tyliai murmteliu, bet tu supyksti, pradedi rėkti kažką nesuvokiamo, tavo švelnus ir sodrus balsas persimaino ir man ima spengti ausyse, man tvenkiasi ašaros ir aš jau imu virpėti, o tu apgręži automobilį, stumi mane pro dureles ir rėki, kad aš eičiau namo, rodai į duris ir rėki tuo visai ne savo, bjauriu balsu. Aš stumteliu duris ir susirangiusi ant sofos ryju ašaras, klausausi savo išprotėjusios širdies.

Man tai atrodo taip kvaila, juk jeigu aš gulėsiu čia ir ašarom laistysiu pagalves nieko, ničnieko nepasikeis, o aš tave priversiu glostyti mano delnus savo pirštų galiukais ir tu bučiuosi mano plaukus, kuždėdamas man elfiškai, aš nubėgsiu paskui tave, net jeigu man teks bėgti paskui tavo važiuojantį automobilį, aš nubėgsiu tam, kad tu suprastum, jog niekieno kito ranka nėra tokia šilta po tavo marškiniais kaip mano ir niekas kitas tau neįdės trijų su puse šaukštelių cukraus į arbatą, ir nėra tokio žmogaus, kuriam taip gyvybiškai svarbu įsikniaubti į tavo krūtinę, ir..

- Sveikas.

- Labas.

- Ko tu kažkoks keistas? Neišsimiegojai?

- Ne, normaliai viskas. Nu kažkaip durnai… Katę mano partrenkė.

- Rimtai? Kaip čia?

- Nu vakar kažkaip ji dingo, tada ėjau kai vakare parūkyt nusipirkt, tai radau prie kelio.

- Bjauru.

- Nu jo, bjauru, bet ir katė durna buvo. Šiaip niekad iš namų neeidavo, o tada ryte į mašiną mano lipo ir va vakare pabėgo, ir…

- Man atrodo, kad mano kaime dabar yra mažų kačiukų. Nori gal?

- Aha, gal ir nieko būtų. Gražūs tie maži kačiukai tokie.

Rodyk draugams


Vienuma - ramuma.

2010-07-08 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Klausau Oasis, kurie man visą gyvenimą primins Audrių kartu su Žygimantės Vakarės rekomenduotu lietum.

Oh em džy, kokia depresija wannabe. - galite pagalvoti jūs.

Jokios depresijos, tiesiog ramybė. Man keista, kad žmonės bijo ramybės, bijo pasilikt namie vieni, skanuoja savo mobiljako telefonų knygą įvertindami kiekvieną numerį…

„...išsitraukiu iš kelnių kišenės savo mobą ir pereinu adresų knygą. Tai reikalinga procedūra, jeigu tau niekas nebeskambina. ADAC, Air Berlin, Aleksandras, Berndas V. …“ - Tommy Jaud „Visiškas idiotas“

Ir taip, tikriausiai tik visiški idiotai gali bijot pasilikt su savim. Man su savim gan linksma. Skaitau, klausaus muzikos, šypsaus ir eidama užsiplikyt arbatos pašoku prieš veidrodį su timpėm ir vyriška telniaška, kurią man nupirko mama. Man patinka vyriški drabužiai ir šiaip tas daiktas atrodo visai stiliovai. Matos beveik visas mano ružavas liemenukas (mama nupirko; kartu su ružavais apatiniais ant kurių yra deimantų).

Šiuo metu skaitau knygą „Visiškas idiotas“. Jeigu neklystu, tai draugės sesuo ją pirko savo vaikinui. Jos galiniame viršelyje (o reikia sakyti užpakaliniame ar galiniame viršelyje? Ar reikia sakyti knygos nugarėlėje? Ar dar kaip?) yra parašyta:

Ne visi vyrai yra idiotai. Kai kurie yra visiški idiotai.

Kaip reaguotų visokie mano vaikinai, jeigu jiems padovanočiau šitą knygą? Didžioji dalis turbūt pagalvotų, kad aš juos laikau idiotais ir būtų teisūs. Kiti pamanytų, kad, mano akim žiūrint, idiotai yra visi aplinkui ir būtų teisūs. Man patinka vyrai, kurie pasitiki savim, nes tada jais pasitikiu aš, man patinka vyrai, kurie myli save, nes tik tokie žmonės mokės mylėt mane ir man patinka vyrai, kurie turi kartais gal ir perdėtą ego, nes tik jie sugeba mane pastatyt į vietą, o to kartais irgi reikia.

Knyga man irgi patinka, nors aš nemėgstu svetimybių, trumpinių ir keiksmažodžių tekste, bet galbūt vokiškai visa tai skamba kitaip. Dar labiau man patinka vieta, kur aš pirkau knygą - knygų autobuse. Važiuodama pietauti jį pastebėjau, o grįždama iškart užėjau. Tai yra autobusas, kuriame „Vaga“ išparduoda savo senas knygas mažomis kainomis (nuo kelių litų iki kokių 20 Lt). Ten galima ir mainyti savo atsineštas knygas - aš to nedariau, nes man būtų gaila skirtis su savo knygom. Aš jas mėgstu skolint, o kartais įbrukt draugams, kartais jos nusėda bičiulių namuose ir labai netikėtai grįžta kartu su dingusiom draugystėm, kartais aš jas padovanoju prirašiusi komentarų priešlapiuose, o man vaikystėje senelio lūpom deklamuojamas Aleksandras Blokas yra aukso vertės, kaip ir močiutės man garsiai skaitytas Ivanas Turgenevas.

Galbūt po kelių valandų man nusibos vienatvė ir norėsiu žmonių su kuriais galėčiau pasidalinti savo „Visišku idiotu“, Bloku ar Turgenevu, o galbūt Pasternaku, yra tikimybė, kad net Visockiu arba dar kartą Bukovskiu arba banginiais, kurie pavadinti right whales (angl. teisingi/ tinkami banginiai), nes jie buvo tinkami medžioklei - turėjo didelį riebalinio audinio sluoksnį, lėtai plaukiojo ir mirę plūduriuodavo. Kreiva juos taip vadint, ar ne? Kreiva ir tai, kad jie gali vėl pradėt nykt, nes dėl žmogaus veiklos vandenynas triukšmingas ir jie negali susikalbėt. Kreiva, kad triukšminga net po vandeniu. Kreiva, kad aš klausaus lietaus per kompiuterį.

nuotraukos: pirmojoje mano draugas Darius, kuriam patinka moterys, nors nuotraukoje atrodo visai kitaip; o antroji nugooglinta, joje yra knygų autobusas.

Rodyk draugams


Seksas.

2010-07-06 | Aplinka, Kasdieniška

Galėsit sakyt, kad aš nusipiginu kalbėdama tokiom temom, galit manyt, kad aš kalu populiarumą ir jaučiu mažučius orgazmus atsivertus Google Analytics, galėsit man parašyti laiškų ryšium su tuo, bet rimtai… kiek laisvai yra normalu kalbėti apie seksą?

Vakar su Aušrine gėrėm alų ne taip jau toli nuo Vokiečių gatvės ir kalbėjom apie šeimą, gyvenimą, vyrus ir seksą. Kodėl kalbėt apie seksą yra tabu? Sovietų Sąjungoj sekso nebuvo, o mes dabar jau gyvenam Lietuvoj. Kurioje nėra aukso vidurio. Girdi, o ypač skaitai internete, perdėm atvirus, rėkiančius ir detalizuotus mergaičių plepalus ir vyriškas pagyras arba vaikiškus kikenimus puse lūpų. Visur turėtų būti kultūra, man nėra normalu nenorom klausytis svaičiojimų apie nesibaigančius one night stand`us klubo tualetuose, kur dažantis lūpytes ar pudruojantis nosytę privalu pasakoti savo nuklydimus su tomais - domais. Lygiai taip pat nėra normalu matyt kreivus žvilgsnius, kai ramiai kalbiesi ta tema su Ieva Užupio kavinėj prie bokalo alaus.

Ką jūs manot? Ar tai rimtai yra toji privačioji tema? Ar jos privatumas yra postsovietizmas?

Rodyk draugams


Aš jaučiu pareigą priminti, kokia aš esu moteris (tikros moterys yra truputį kalės).

2010-06-26 | Aplinka, Kasdieniška

Vakar Vytui pasakojau, kad kai aš pradėjau rašyti blogą (seniau turėjau kitą, rašėm kartu su Juste… prieš 4 - 5 metus), tai buvo madingi pseudointelektualai. Turėjai rašyti taisyklinga kalba, daug tarptautinių žodžių ir literatūrinių įmantrybių, būtinai naudoti daug kultūrinio konteksto, būtinai kur nors paminėta Kafką*. Nes nu Kafka yra Kafka. Jeigu jums neaišku, kodėl būtent Kafka, tai aš nematau reikalo švaistyti savo brangaus laiko ir kalbėti apie Kafką su vidutinybėmis. Buvo privaloma kartas nuo karto komentuojant pamokyti gyventi mažiau Dievo apdovanotus (tai yra visus kitus) rašinėtojus. O šiaip Dievo paliubomu nėra.

Šiandien blogina mergaitės!

Mergaitės lėlės.

Moterys kalės.

Visų pirma, tai meilės nėra. Meilė išvis daxuja užknisa, vyrai irgi. Mane moterų kalių įrašuose visad žavi vyriškasis vaidmuo - kadaise buvo pirmoji meilė Tomas - Domas**, kuris buvo vienintelis, pats svarbiausias ir saldžiausias, dėl jo linko keliai ir skraidė drugeliai, jam vienam mergaitė lėlė vis kepdavo citrininius keksiukus***. Ir jo es em es rytais šviesdavo ryškiau nei saulė. Prieš jį nudelbdavai akis mokykloje, o jis savo tvirta ranka kilstelėdavo tavo smakrą ir žūrėdamas į tave savo nuostabiai mėlynomis akimis nuostabiai šypsodavosi.

Bet jis yra asilas nx. Jis tik žaidė ir sudaužė tau širdį, todėl tu dabar norėtum jam nuraut kiaušus ir šušert juos tai storai (nes tu esi anoreksikė) kurvai su kuria jis dabar tamposi.Tu jį dabar priversi šliaužiot keliais paskui ir bučiuot žemę, kuria tu vaikštai, bet… viskas baigta.

Tomai - Domai, tu neįsivaizduoji, kokią tu man paslaugą padarei. Dabar jau viskas, dabar aš jau niekada neverksiu ir dabar saugokis, vyriškoji gimine. The bitch is there**** . Dabar jau man yra px, dabar aš žaisiu ir meluosiu, gersiu ir rūkysiu. Ir kalbėsiu dviprasmybes, kurios galėtų reikšti seksą. Vyrai yra gražūs, stiprūs, turi gerą humoro jausmą, žaviai pavydūs ir visai zjbs, bet šiaip vis tiek debilai.

Moters kalės gyvenime vyrai turi užimti didžiąją dalį (kad ir kokios beprasmybės jie yra), antra pagal svarbumą dalis yra fešion. Meilė jai yra išsakoma paveiksliukais*****, anoreksija, rūkymu ir aukštakulniais. Drabužiai kartas nuo karto yra svarbu.

Visa kita gali šmėžuoti - tėvai užknisa, mokykla, užknisa, kitos moterys kalės užknisa******.

* Nieko prieš Francą Kafką neturiu. Man jis tikrai patinka. Mokykliniam kurse, matyt, yra „Metamorfozė“. Taip? Aš siūlau perskaityt „Pilį“ - melancholiška ir įtempta vienu metu. Man labai patiko.

** Ironija. Vytai, tu turėtum suprast.

*** Taip, tie citrinininiai keksiukai mane tikrai traumavo. Geistaute ir Rokai, jūs turėtumėt suprast.

**** Visokie angliški yra labai svarbu.

***** Aš tai padariau idealiai - man pavyko suderinti madą, vyrus ir seksą.

****** Jos tuščios, pigios, kekšės ir storos. Nepaisant to, kitų moterų kalių įrašus būtina komentuoti išreiškiant visokeriopą moterišką solidarumą, ypač jei kalba eina apie kiaušų rovimą tomams - domams.

P. S. Aš turėčiau pareikšti savo asmeninę nuomonę? Aš laikausi Vyto pozicijos, kad žmonės, kurie tiek daug dėmesio skiria sau neturėdami absoliučiai nieko yra erzinantys.

Nuotraukos: nugoolintos, atsiųstos draugų ir paimtos iš Eligijaus FB.

Rodyk draugams


Sentimentai.

2010-06-25 | Aš esu tai, Kasdieniška

Gulėdama karštoj vonioj skaičiau Frederic Beigbeder „Romantiškąjį egoistą“. Žinoma, kad jau buvau skaičius. Šiuo metu namie neturiu nieko, ko nebūčiau skaičius. Vėluoju grąžinti knygas jau du mėnesius ir baisai nenoriu vėl susidurti su tuo priekaištingu žvilgsniu, kai man priskaičiuos mažiauneidešimties litų skolą, bet skaityti noriu. Aš labai noriu Soreno Kirkegoro - ne, jokių egzistencialistinių krizių, bet man jis visad atrodė žavus. Jis turėjo savo pretekstų. Dar noriu klasikos, galbūt aš jau užaugau ir imsiu ją kitaip vertinti, nes viską skaičiau būdama paauglė. Tiesą sakant, tikiuos, kad aš vis dar nekenčiu Balzako.

Skaitau Frederic Beigbeder ir suprantu, kad aš jo pasiilgus, jo ir visko, kas man su juo asocijuojasi. Žmonių, kurie man su juo asocijuojasi, vyrų, kurie man panašūs į jį. Nors ne į jį, o į jo kuriamus prototipus - Oktavą Parango ar Oskarą Diufreną.

Kai kurie tvirtina, kad aš vardu Oskaras Diufrenas, kiti mano, kad mano tikras vardas - Frederikas Beigbedė. Kartais pačiam sunku susivokti. Iš tiesų manau, kad Frederikas Beigbedė norėtų būti Oskaru Diufrenu, bet jam neužtenka kietumo. Oskaras Diufrenas - tai blogesnis jis, kitaip kam būtų jį prasimanęs?

Romantiškasis egoistas. Vyras, kuriam atrodo, kad jis tave myli kaip beprotis, nuoširdžiau nebeįmanoma - jis tavęs nuolat nori, bet keistai svyruoja tarp cukraus dulkių barstymo tau ant lūpų ir kiaurai permirkstančių paklodžių. Tarp įsikniaubimo tau į krūtinę, ilgesingų žvilgsnių ir liūdnokų dūsavimų pasakojant tau tai, ko niekam kitam jis nekalbėtų ir atsainoko, pasipūtėliško perbraukimo tau per užpakalį, kai kyli nuo baro.

Meilė tikriausiai nėra tai. Meilė turėtų būti ramus užtikrintumas. Meilė turėtų įnešti jaukaus nuobodulio, lengvų plepalų ir saldaus beprotybės prisiminimo. Beprotybės, kuri buvo atėjus su tuo cukrum ir šlapiom paklodėm.

Būtent todėl mes jos ir atsisakom, ar ne, mano negražusis prancūze ir mano gražusis ne prancūze?

(šypsausi)

Frederic Beigbeder yra vienintelis negražus vyras su kuriuo aš tuoj pat permiegočiau.

(šypsausi)

Nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams


Verslo planas: vestuvės.

2010-06-12 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Pasitinku rytą su puodeliu kavos ir chalatu, manau, kad pietus ir ankstyvą vakarą pasitiksiu lygiai taip pat. Šiandien reikia pabaigti vieną straipsnį, o mano kompiuteris ir diktofonas, kuris gyvena gražiausiame telefone pasaulyje - Sony Ericsson W380i - nenori susitarti, telefonas įskaudintas ir dabar nuolat kraunasi. Neįjungtas į elektros tinklą, žinoma. Jį, matyt, įkrauna pykčio bangos.

Aš neturiu pykčio, visiškai nesu įsikrovus ir neturiu jėgų. Aš turiu daug ramybės (Jauniau, šneku, kaip tu), todėl norėčiau praleisti mėnesį balkone su knyga, vandeniu ir įdegio kremu. Vakarais gaminčiau itališką maistą, kurį užsigerčiau vynu, o kartas nuo karto nueičiau į parodą ar spektaklį, dar rytais gerčiau kavą mieste. Vasaros rytais, nes nėra nieko gražiau, nei bundantis senamiestis.

Su Gesta sakom, kad netekėsim, kol mums nepateiks automobilio ir kitų dovanų. Mes susilažinom, kai mums buvo nedaug metų.

Aš, žinoma, truputį juokauju. Dažniausiai esu darboholikė, kuri eina miegot paryčiais, o į savo dienotvarkės tarpus susirašo susitikimus su draugais. Šiuo metu truputį praradau savo pasišventimą, tačiau esu tikra, kad grįšiu į savo darbo rėžimą ir jaukų namų židinį pakurensiu tik kokį kartą per mėnesį - nusivalydama dulkes ir susidėdama išmėtytus daiktas - vien tam, kad galėčiau komfortabiliau dirbti prie savo pikto kompiuterio.

Koks moters vaidmuo yra jūsų akyse? Moteris yra lygiavertė vyrui - karjeristė, pavargus, visą savaitę pildanti savo banko sąskaitą, o savaitgaliais išsikraunanti su draugais, ar moteris yra švelni, nuo vartotojiško pasaulio nutolusi būtybė, kuri kepa citrininius keksiukus (Rokai, man tavo gimtadienio keksiukai yra trauma visam likusiam gyvenimui, jie nužudė manyje dalį moteriško ego)? Ar moteris yra ta sovietinio laikmečio superhero, kuri gimdo ir augina vaikus, dirba visą darbo dieną, gamina valgyt ir skalbia kojines visiškai pamiršdama save?

Gabaliukas iš mano ir Geistautės skype pokalbių, o nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Aš su draugėm, kai mums ėjo stebuklingieji šešioliktieji metai (turbūt).

Rodyk draugams


Vakarai.

2010-03-08 | Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška

Vakarėliaiai.

Aš įpratus būti tarp žmonių. Praleidus dieną savo kambaryje aš išprotėju. Šimtus kartų viską perkratau galvoj. Visus pastarųjų dienų įvykius, visus įvykius savo gyvenime, prisiplanuoju absoliučių nesąmonių, mano vertinimo kriterijai radikaliai pasikeičia, iš gyvenimo pradedu norėti pati nesuprantu ko ir kodėl.

Manot, kad aš vapu abstrakčias nuotrupas? Manot, kad aš nesu blaiva? Manot, kad savo vakarus matuoju baltais takeliais?

Ne.

Aš visada esu labai konkreti ir puikiai dėstau savo mintis tekstu. Tiesa, kartais jos būna padrikos, bet surašyti aš jas moku.

Čia aš laviruoju tarp atvirumo ir susilaikymo. Galėčiau prirašyti bet ko, o tiems, kuriems nepatiks tiesiog pareikšti, kad tai kūryba.

Aš nekuriu. Aš tik surašau.

Esat skaitę Thomas Bernhard? Jis parašė „Der Unthergehrer“. „Grimzdėjas“. Net nežinau, kuria kalba skamba gražiau. Gal lietuviškai, nes anas veikėjas nieko bendro su ėjimu neturėjo. Jis tikrai grimzdo. Ei, čia jokios depresijos iš mano pusės nėra, nes aš galvoju apie kitą to autoriaus knygą - „Senieji meistrai“. Ten jis kalba apie rašytojus ir surašinėjus, perrašinėtojus.

perrašau realybę. Man kitaip neįdomu, bet žinau, kad ne visą realybę galiu čia skelbti.

O aš galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kaip aš sulaikyčiau kvapą, kaip mano krūtinė liktų iškilusi, kiek ilgiau nei įprasta, kaip visas mano kūnas, iki pat kojų pirštų įsitemptų, kaip mano pirštai įsispraustų tarp jos gležnučių pirštų, kaip jos saldžiai vaikiškai kvepiantys plaukai lįstų man į burną, kai ji kandžiotų mano smakrą, kaip…

nuotrauka: Lindsay Lohan žurnalui „Muse“.

Rodyk draugams


Labas rytas.

2010-03-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Pramiegojau visą programavimą - tiek nuobodžiąsias pratybas, kurių metu dėstytojas su akinukais ir per trumpais džinsais skaito knygiūkštę apie kažką, kas susiję su kompais, tiek ir paskaitą, kurią skaito senas metropem hobitas. Joje nedailūs būsimieji IT specialistai man duoda pasitikrint FB. Berniukai, padarykit mano programavimo namų darbus. Aš nueisiu su jumis kavos ir padėsiu išsirinkti tinkamo ilgio kelnes.

Aš su apatiniais ir chalatu, jau buvau duše, bet dar nesidažiau. Sėdžiu susikėlus plaukus, klausau The Whitest Boy Alive. Norėčiau, kad būtų vasara, noriu, kad nieko nereiktų veikti, niekur nereiktų važiuot. Būtų siaubingai karšta, man už nugaros sėdėtų dailus neinformatikas ir grotų bosine gitara. Juk bosinė gitara pats seksualiausias instrumentas! Bosistai visad groja ramiai, nesidraskydami, o instrumento garsas toks gilus. Dovilė man pritarė nedvejodama. Žinoma, mes juk visad mylėjom bosistus. Visų grupių, kurių klausėm.

Tokie rytai, kai nereikia skubėti būna nostalgiški. Vakar ryte ėjau Vilniaus senamiesčiu - link karamelinės kavos ir puikaus pokalbio su žmogum, su kuriuo tikiuosi dar daugybės pokalbių… (Aidi, tau šioje vietoje siunčiu daugybę linkėjimų!)

Kartais pasirodydavo saulė, o aš stebėjau aplinkinius žmones ir save pačią vitrinose. Čia pasukčiau, jeigu eičiau į „Tamstą“, o kartą ten lazerių specialistas Saulius man pasakojo apie Vilniaus bažnyčias, o priešais mokytojų namus mes absentą užsigėrėm slivovica, o Užupy aš kiaurai sušlapau kojas, kol vaikštinėjau laukdama vėluojančio skulptoriaus, o kažkur ten toliau brangieji keturvėjininkai turi sieną ir ten yra krautuvėlių, kurios nuoširdžiai džiugina žmones.

Man patinka miestas, nes čia gyvena daug istorijų, nes kiekvienoj pakampėj pilna prisiminimų, nes gerdama kavą ir rūkydama vieną po kitos aš užaugau, nes čia aš pažinau žmones, nes tada mes jau augom kartu.

Ei, aš šiandien pavėluosiu… bet norėjau pasakyt jums „labas rytas“. Riskitės iš lovų… Na nebent… Ta nuotrauka…

nuotrauka: gražiosios Justės su kuria mes geriam vyną ir atvirai šnekamės.

Ir turim bendrų nuotraukų.

Rodyk draugams


Valentino diena, huh?

2010-02-15 | Aplinka, Kasdieniška

Šį saulėtą, bet taip suknistai snieguotą rytą (jums galbūt jau ir diena, o aš atsikėliau prieš valandą), vilkėdama vyro, kurį myliu ir gerbiu bene labiausiai marškinėlius (Zinedine Zidane. Vilkiu Prancūzijos rinktinės, nr. 10. Taip, tuos mėlynai raudonus su geltonu gaidžiu), naršau internete, geriu kavą ir vis atsimušu į veblenimus apie Valentino dieną.

Plastiko diena, sintetinė meilė, lengviausiai pasiekiamas blowjobas metuose, pigus šokoladas prekybcentriuose, išaugę šampanizuoto vyno pardavimai, sentimentalūs pasipiršimai ir kičas romantinėse komedijose.

Mylėti reikia kasdien. Progų reikia tam, kad tą meilę ypatingai parodytum.

Valentino diena yra viena iš jų. Žinoma, aš esu už tai, kad tas progas kurtumėte patys. Prisiminkit dieną, kai susipažinot, arba kada kartu apvažiavot visą Vilnių taksi, nes tu neprisimeni, kur palikai kamerą, o tada mes užsakėm tavo nepilnametei gėlių. O tu kartą su kažkokiu valkata kalbėjai ilgiau nei su manim, bet tada su tavim susipažinau iš naujo. Kai mieste su tavim praleidau pirmą naktį, tai ryte savo rankinėj radau vyrišką diržą. Ne tavo. Ei, o tavo tėvas man kartą atvežė pliušinį meškiuką. Maniau, kad apsiverksiu iš nevilties.

Jeigu nesusikuriat progų patys, tai pasinaudokit proga. Aš jums neliepiu pirkti popierinių širdučių ir tų beveik tradicinių saldainių su vyšniniu likeriu ir vyšnia (nuo dėžutės aš būnu girta. Rimtai.) Niekas jums to daryti neliepia, taigi nusiraminkit. Galit pirkti žiedus su mėnulio akmeniu, galit pirkti geriausios nugos pasaulyje, galit nieko nepirkti. Galit pabučiuot vienas kitam kaklus.

Beje, negi nesidžiaugėt gaudami atviručių, tušinukų, magnetukų šaldytuvui, saldainių ir blyškiai gelsvų rožių, kai dar buvot mokykloj? Ar jų tiesiog negaudavot ir tai amžiams pakeitė jūsų požiūrį į Valentino dieną? Ar aš radau jūsų motyvą nekęsti vasario 14 - osios?

Aš atviručių, tušinukų, magnetukų šaldytuvui, saldainių ir blyškiai gelsvų rožių gaudavau. Ir džiaugdavaus. Todėl neturiu nieko prieš Valentino dieną.

Dabar man tai nėra svarbu, dabar man svarbesnės yra mano progos, bet nematau reikalo pykti. Ramiai. Leiskit kitiems džiaugtis, mano gilieji pseudo - intelektualūs, bičiuliai, kuriems komercija, plastikas ir kičas yra tiek pat svetimi, kiek ir žmogiškumas.

nuotraukos: iš Man & Woman blogo.

Rodyk draugams


Graikų dievas.

2010-01-19 | Aplinka, Kasdieniška

Ryšium su praėjusiu post`u rodau miniai graikų dievą.

Tokie vyrai studijuoja geologiją, kaip ir mano kolega. Pastarasis studijavo su graikų dievu. Rinko su juo akmenis paplūdimiuose, vykdė įvairius geologinius tyrimus. Beigi valgė graikų dievo gamintą maistą (mano kolega teigia, kad jis gerai gamina). Jūsų mieloji blondinė tiesiog nekaltai knisosi FaceBook ir štai!

Is it really how I look? So perfect… - Dorian Gray

Tuštutė.

Ne, nesu tuščia. Aš nesu dvylikametė ir aš jau suprantu, kad su gražiu kūnu ir tuščia galva šį bei tą nuveikti galima. Tuo tarpu su neįtikėtina dūšia, kūne, kuris tave verčia žiaukčioti… A taip… Pakalbėti galima.

Rodyk draugams