BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Apie vyrus ir santykius.

2014-09-02 | Kasdieniška

Vakar su draugėmis kalbėjomės apie buvusius ir esamus santykius. Šiandien, pavarčiusi senus įrašus suprantu, kad nėra nieko geriau nei draugystei pasibaigus turėti tokių gražių prisiminimų, justi užplūstančią šilumą žiūrint į senas nuotraukas ir keletą valandų kasdieniškai plepeti atsitiktinai susitikus nuobodžiame bare.

Ir kartu turėti tokį aiškų supratimą, kad tai kas turėjo baigtis ir baigėsi. Ir tai tikrai puiku. Nes dabar nėra nieko puikesnio, nei kasdienybe tapusi įtemptos dienos pabaiga padėjus galvą ant mylimojo peties, kuomet jautiesi tokia saugi ir rami, kad laikas, atrodytų, nebe bėga, o lėtai teka sienomis, tokia palaimingai vangia vaga.

Nesu tikra ar imsiu dažniau rašyti čia, bet šiandien norėjau jums palikti palinkėjimą. Palinkėjimą mėgautis meile ir žmonėmis, džiaugtis jų kūnų šiluma ir pasinaudojus proga išmokti į pasaulį pasižiūrėti jų akimis. O jeigu tai vieną dieną baigiasi, tai mintimis paglostyti šiuos prisiminimus ir aiškiai suvokti, kad tas tvirtas petys, kurį jūsų plaukai taip dailiai apgaubia dar bus.

Nuotrauka: weheartit.com

Rodyk draugams


Aš jaučiu pareigą priminti, kokia aš esu moteris (tikros moterys yra truputį kalės).

2010-06-26 | Aplinka, Kasdieniška

Vakar Vytui pasakojau, kad kai aš pradėjau rašyti blogą (seniau turėjau kitą, rašėm kartu su Juste… prieš 4 - 5 metus), tai buvo madingi pseudointelektualai. Turėjai rašyti taisyklinga kalba, daug tarptautinių žodžių ir literatūrinių įmantrybių, būtinai naudoti daug kultūrinio konteksto, būtinai kur nors paminėta Kafką*. Nes nu Kafka yra Kafka. Jeigu jums neaišku, kodėl būtent Kafka, tai aš nematau reikalo švaistyti savo brangaus laiko ir kalbėti apie Kafką su vidutinybėmis. Buvo privaloma kartas nuo karto komentuojant pamokyti gyventi mažiau Dievo apdovanotus (tai yra visus kitus) rašinėtojus. O šiaip Dievo paliubomu nėra.

Šiandien blogina mergaitės!

Mergaitės lėlės.

Moterys kalės.

Visų pirma, tai meilės nėra. Meilė išvis daxuja užknisa, vyrai irgi. Mane moterų kalių įrašuose visad žavi vyriškasis vaidmuo - kadaise buvo pirmoji meilė Tomas - Domas**, kuris buvo vienintelis, pats svarbiausias ir saldžiausias, dėl jo linko keliai ir skraidė drugeliai, jam vienam mergaitė lėlė vis kepdavo citrininius keksiukus***. Ir jo es em es rytais šviesdavo ryškiau nei saulė. Prieš jį nudelbdavai akis mokykloje, o jis savo tvirta ranka kilstelėdavo tavo smakrą ir žūrėdamas į tave savo nuostabiai mėlynomis akimis nuostabiai šypsodavosi.

Bet jis yra asilas nx. Jis tik žaidė ir sudaužė tau širdį, todėl tu dabar norėtum jam nuraut kiaušus ir šušert juos tai storai (nes tu esi anoreksikė) kurvai su kuria jis dabar tamposi.Tu jį dabar priversi šliaužiot keliais paskui ir bučiuot žemę, kuria tu vaikštai, bet… viskas baigta.

Tomai - Domai, tu neįsivaizduoji, kokią tu man paslaugą padarei. Dabar jau viskas, dabar aš jau niekada neverksiu ir dabar saugokis, vyriškoji gimine. The bitch is there**** . Dabar jau man yra px, dabar aš žaisiu ir meluosiu, gersiu ir rūkysiu. Ir kalbėsiu dviprasmybes, kurios galėtų reikšti seksą. Vyrai yra gražūs, stiprūs, turi gerą humoro jausmą, žaviai pavydūs ir visai zjbs, bet šiaip vis tiek debilai.

Moters kalės gyvenime vyrai turi užimti didžiąją dalį (kad ir kokios beprasmybės jie yra), antra pagal svarbumą dalis yra fešion. Meilė jai yra išsakoma paveiksliukais*****, anoreksija, rūkymu ir aukštakulniais. Drabužiai kartas nuo karto yra svarbu.

Visa kita gali šmėžuoti - tėvai užknisa, mokykla, užknisa, kitos moterys kalės užknisa******.

* Nieko prieš Francą Kafką neturiu. Man jis tikrai patinka. Mokykliniam kurse, matyt, yra „Metamorfozė“. Taip? Aš siūlau perskaityt „Pilį“ - melancholiška ir įtempta vienu metu. Man labai patiko.

** Ironija. Vytai, tu turėtum suprast.

*** Taip, tie citrinininiai keksiukai mane tikrai traumavo. Geistaute ir Rokai, jūs turėtumėt suprast.

**** Visokie angliški yra labai svarbu.

***** Aš tai padariau idealiai - man pavyko suderinti madą, vyrus ir seksą.

****** Jos tuščios, pigios, kekšės ir storos. Nepaisant to, kitų moterų kalių įrašus būtina komentuoti išreiškiant visokeriopą moterišką solidarumą, ypač jei kalba eina apie kiaušų rovimą tomams - domams.

P. S. Aš turėčiau pareikšti savo asmeninę nuomonę? Aš laikausi Vyto pozicijos, kad žmonės, kurie tiek daug dėmesio skiria sau neturėdami absoliučiai nieko yra erzinantys.

Nuotraukos: nugoolintos, atsiųstos draugų ir paimtos iš Eligijaus FB.

Rodyk draugams


Mae govannen. (sindarų: Malonu susitikti)

2010-05-02 | Aš esu tai, Kasdieniška

Atsiprašau už vėlavimą, bet aš užsikrovus darbais, sunkiai sergu viskuo pasaulyje ir skendžiu savo princesiškame jautrumo pasaulėlyje. Man skauda pėdą ir aš turiu trim aštuonis su puse karščio.

Taip, aš esu labai gležna. Man sunku. Aš sunkiai vaikštau jau tris dienas, nes man ištino pėda ir labai skaudėjo, bet jau geriau, ačiū. Manau, kad per kelias dienas pasveiksiu visiškai ir vėl būsiu laiminga ir džiugi. Taip, žiemą buvau apsiverkus, nes buvo šalta. Du kartus. Vytas mano, kad tai juokinga.

Šiandien pasidalinsiu su jumis savo geek`iškais fetišais. Kaip ir visi mokslą mėgstantys žmonės aš esu ne tik nerd`ė, bet ir geek`ė. Aš skaičiau viską, ką parašė J. R. R. Tolkien, aš rimtai svarsčiau tatuiruotis jo inicialus, aš galėčiau tuoj pat subraižyti Elrondo giminės medį, moku citatų iš knygų ir filmų, mokiausi elfų kalbos, sindarų tarmės.

Elfų kalbos yra dvi - kvendų (quenya) ir sindarų (sindarin). Kvendų kalba yra senesnė, Žiedų Valdovo trilogijos laikmečiu naudojama tik oficialiuose dokumentuose, rašytinė kalba. Ji mažiau išplėtota ir mano ausiai labiau kapota, todėl mokiaus sindarų kalbos. Sindarų, arba Pilkųjų Elfų, kalba yra šnekamoji, kiek paprastesnė nei kvendų ir man ji skamba gražiau. J. R. R. Tolkien ją išplėtojo labiau, ne tiek, kad ja būtų galima laisvai kalbėti, tačiau apytikrius sakinius sudaryti tikrai galima.

Aš jums žadėjau surašyti jūsų vardus elfiškai, atsiprašau jeigu pamiršau parašyti kieno nors vardą. Jeigu taip atsitiko arba jeigu norit, kad parašyčiau jūsų vardą, tai duokit žinot.

Namarie (kvendų: Viso gero)!

nuotraukos: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Meilė… per labai didelį atstumą.

2010-03-24 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Prieš keletą dienų dalinausi savo literatūriniu fetišu, Enrique Vila - Matas man atrodė labai geras autorius. Žinau, ką jis daro netinkamai, tačiau man tai yra pliusai. Jis naudoja nežmoniškai daug kultūrinio konteksto, o kultūrinį kontekstą aš dievinu. Tikriausiai dėl tuštybės - man džiugu, kad aš puikiai žinau apie ką jis kalba, aš skaičius autorius, kuriuos jis mini, aš mačius filmus, kuriuos žiūri jo herojai, aš girdėjus kūrinius, kurių jie klauso… Tinkamai sudėliojus kultūrinius kontekstus galima puikiai atskleisti savo herojų… Herojus skaitantis Kafką ar herojus, kuris skambina Listą. Arba herojus, kuris priklauso Kaukolių ir Kaulų draugijai. Visai kaip prezidentas Bush`as.

Labai daug pagyrų ir meilės Enrique Vila - Matas, kurį šiandien skaičiau važiuodama autobusu ir šypsojaus. Žmonėms, matyt, atrodo, kad man nelabai gerai kažkas, nes aš važiuodama autobusais kikenu, kai siuntinėju Geistautei absoliučias beprasmybes iš savo sabo blizgančio Walkman`o, šypsausi skaitydama knygas, užmigusi penkiolikai minučių nebesuprantu, kur esu ir vis galvoju, kad štai pagaliau atėjo ta diena, kai aš pramiegojau savo mylimus Trakus ir turėsiu dabar išlipti kokiam nors tai Alytuj blet. Beje, reikės kada. Aš noriu pasižiūrėt tuos lietuviškus bonsus.

Aš nebūčiau aš, jeigu nepagooglinčiau Enrique Vila  - Matas (aš googlinu savo dėstytojus ir bandau atsekti, kas juos pavertė tokiais). Žinoma, kad aš jau buvau jį skaičius. Aš skaičiau jo „Bartlebį ir kompaniją“ ir ta knyga buvo puiki! Tokie netikėti atsitiktinumai mane labai džiugina. Maži gyvenimo stebuklai. Stebuklas yra pakalbėti su knygyno pardavėja apie portugalų literatūros vertimus, stebuklas yra Leonas Judelevičius, kuris tobulai išvertė J. R. R. Tolkien „Silmarilijoną“. Stebuklas yra mano meilė Gareth Pugh, kuris po savo pristatymo nusilenkė skambant Placebo.

Dabar klausau Sohodolls, o juk net nemėgstu moteriško vokalo, taigi ši grupė man yra atradimas. Kaip aš džiaugiaus, kai antro sezono pabaigoj jų dainą panaudojo „Californication“ garso takelyje…

Vytai, sakei, kad aš turėčiau įsimylėt Hank`ą Moody? Dabar suprantu, kad jis man panašus į tave.

nuotrauka: iš draugų asmeninio archyvo. Dar viena meilė per atstumą - mano prancūzaitė draugė Marine.

Rodyk draugams


Miegu sėdėdama. Svarbiausia, kad lūpos dailiai raudonos.

2010-02-25 | Kasdieniška

Šis semestras yra siaubingas. Oficialiai. Jūs juk jau visi žinot, kad aš esu gimus dirbti vadybininke, žurnaliste, renginių organizatore, aš būsiu ideali žmona ir nuostabi motina arba šniosiu koksą su Frederic Beigbeder nuo jo mašinos kapoto… Molekulinė biologija, ką? Pasijuokim kartu.

Jūs mane įsivaizduojat sėdinčią laboratorijoj? Gedai ir Dominykai, seksualus chalatėlis ir aš jums leidžiu „vitaminus“? Ne, man tam išsilavinimo nereikia. Beje, šiandien vos neapsiverkiau, kai reikėjo naudot mikrošvirkštus, kuriems metų dvigubai daugiau nei man, bet galiu jums abiems suleisti ko tik jūs norit iš pipetmano. Šiandien idealiai užpurškiau mėlynojo dekstrano ištirpinto kalio dichromate ant sefadekso.

Kita vertus, tai specialybė man visai įdomi, bet kodėl aš turiu mokytis fiziką? Kam? Jūs žinot, ką mes šiandien darėm? Skaičiavom, kiek energijos susinaudoja, kai į vieną besisukantį 5 kg diską, įsivožia kitas - 10 kg diskas. Jie tada jau sukasi drauge. Turbo. Žinot kiek? 30 kažkiek ten tais kilodžiaulių. Žinot, kiek aš gavau? Kokius du šimtus. Maksimalistė. Dėstytojas nuolat iškrypėliškai šypsosi, šiandien visi šnekėjo mano mėgstamiausia tema - apie bybio čiulpimą (čia iš Humoro Klubo, kuris buvo kietas, kol jo nepradėjo vesti Marko Mikutavičius su džinsiniu kombinezonu). Pro langą matėsi milžiniškas pimpalas įspaustas sniege. Fizikai, jūs keistuoliai. Jūsų fakultete yra didžiausia barzdotų ir keistai keistais plaukais apaugusių vyrų koncentracija. Žinoma, kada einu per MIF`ą, tai man būna nejaukiai gėda, kad esu mergina. Žinot, kodėl aš vaikštinėju MIF`e? Mokausi ten duomenų struktūrų ir algoritmų. Bilas Blet Geitsas.

Pavargau, todėl miegu sėdėdama, o lūpos dailiai raudonos, nes buvau Body Shop (Ačiū, Vytai.) ir dabar terliojuosi smagios konsistencijos lūpų blizgiu.

Bent jau tiek.

Rodyk draugams


Reda (ne)miega.

2010-02-10 | Aplinka, Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška, projektai

Pastarosiomis dienomis mano gyvenimo ritmas vėl įprastas - miegu keturias valandas, nemoku planuot laiko, dirbu, mokausi, šiuo metu normaliai valgau, kartais padarau atsilenkimų ir tempimų vakarais, bet mesiu aš šitą veiklą. Štai ką šiandien perskaitė jūsų draugė:

Badavimo metu kraujyje kaupiasi riebalų skaidymo produktai. Dėl jų poveikio smegenims žmogus jaučia emocinį pakylėjimą, euforiją, lengvumą. - delfi.lt

Štai ką vakar jūsų draugė rašė savo draugui Vytui:

Rimtai. Jūs neįsivaizduojat to lengvumo, to apsvaigimo, kai supranti, kad tu tiesiog fiziškai neturi jėgų problemoms. Jeigu pradėsi jaudintis, ar pakelsi balsą, ar imsi nervingai vaikščioti po kambarį, tai, matyt, tiesiog nualpsi. Todėl tu nesijaudini dėl nieko. Tavo galvoj jokios buities, jokios ateities, jokios dramos… tavo galvoj gyvena žaižaruojantys krokai, jie violetiniai ir jie švyti, jų spalvos liejasi ir veja viena kitą… - iš mano apsakymo apie indėno laikrodį - skulptūrą, kuris yra Klaipėdos Laikrodžių Muziejuj. Man jis labai gražus. Man labai patinka grindų vaško kvapas tam muziejuj. Ir mano rašliavoj labai daug tiesos.

Atrodau nelaiminga? Ne, esu laiminga, bet labai pavargus. Šiuo metu nespėju su darbais ir tampu atbukusia sterva, kuri galvoja, kaip čia ką prasukus, kad išsukti babkių, kad padaryt taip, kaip reikia man. Nesvarbu, kad mano tikslai yra idėjiniai. Mąstymas jau seniai nebėra toks. Gyvenu savaitgalio laukimu. Tiksliau 4dienio, kai eisiu švęsti nusijungti nuo darbų, mokslų ir viso kito, kas žudo krokus mano galvoj.

jūs vardu biurokrataiblet, jum linksma tik savaitgaliais, nes visos kitos dienos yra šūdina rutina, taip? Tik ir svajojat, kad ir pirmadieniai su antradieniais būtų šeštadieniai ir penktadieniai, kai norisi vemt nuo savo darbo stalo. - Arvis

Ei, Arvi, kaip manai, gal ir aš iš pradžių gyvensiu tarp dūmų, o tada mesiu viską ir su tavim iš naujo gaudysiu kreatyvą Londone? Ar tu jau už Atlanto, mano kietasis vežėjau aplinkiniais keliais? Kuris nusirengia lygiai taip pat, kaip aš.

Nusirenkit kaip nors - Valentinkės proga. Jeigu rimtai, tai meilės jums visiems, mylėkit gyvenimą, bet tą tikrą gyvenimą… Širdim mylėkit, o ne galva. Mylėkit Nidą, pavyzdžiui…

…pėsčiom nuėjau iki kelto žiūrėdama į spalvotus medinius žvejų namelius ir galvodama apie vieną tautodailininką, kuris gyveno kažkur čia, o jo vardas buvo Povilas. Matyt, tai visai nesvarbu, nes juk aš jo nepažinojau, o jis nepažinojo manęs, pirkau jo darbą dovanai ir negalėčiau pasakyt, kad man jis ypač patiko.

Mane suglumino pardavėjos liūdesys, kai ji prasitarė, kad Povilas neseniai mirė. Ir jos rami šypsena, kai ji paskutinį kartą palietė medį, kurį Povilas rado Nidoj. Kita vertus, galbūt aš pasąmoningai suvokiau, kad štai Povilas, kurio aš nė pavardės neprisimenu, štai čia vaikščiojo, o ant šitos krantinės jis gal sėdėjo ir gėrė alų, žiūrėjo į jūrą, o ant jo lūpų likdavo standžios alaus putos, kurią jis nubraukdavo ranka. O ta ranka jis vėliau šlifuodavo gintarą ir medį, ir glostė savo geltongalvius vaikus.

Ir štai galbūt dabar jo suaugę vaikai glosto tas skulptūrėles, kurias jų tėvas gludino, o svetimi žmonės, gal stabteli priešais savo židinius ir žiūri į dailų gintarą, kurį pakėlė Povilas, ir mato Kuršių Neriją, kur žvejoja Kuzmickas ir kur vanduo visad šaltas. - iš to pačio apsakymo. Povilo gamintas laikrodis stovi ant mano dėdės židinio Maskvoj, o Kuzmickas galbūt buvo Klaipėdos Laikrodžių Muziejaus vadovas. Neprisimenu.

nuotraukos: iš Diesel reklaminės kampanijos BE STUPID.

Rodyk draugams


Moterys. Maksimaliai. Minimaliai.

2010-01-06 | Aplinka, Kasdieniška

Po nelabai produktyvios dienos pradžios ir (tikiuosi) truputį produktyvesnio citologijos egzamino su Geistaute nuėjom į senovinių suknelių parodą Radvilų Rūmuose. Ją Lietuvon atvežė kreivokai besišypsantis ponas, kuris kadais glaustydavos su jaunučiu Juozu Statkevičium.

Aš buvau skaičius, kad idealus moters liemuo anuomet buvo toks, kokį vyras galėdavo apimti pirštais. 30 cm? 40 cm? Šiuo metu šalia nėra jokio vyro, tai negaliu patikslinti. Moterys sunkiai kvėpavo, joms sutrikdavo kraujotaka ir jos uostydavo specialią druską, nuolat mosuodavo vėduoklėmis, negana to ant savęs tampė idiotiškai dideles šukuosenas, skrybeles su negyvais paukščiais, krinolinus, veidus turėjo prisidengti skėčiais… ir alpdavo alpdavo į vyrų glėbius.

Mes valgom maždaug kas dvi dienas ir alpstam alpstam i vyrų glėbius, remiamės i juos, nes mūsų pakulnė per aukšta kreivam grindiniui, nešiojam jų milžiniškus švarkus, nes mūsų suknios pernelyg trumpos, o priklijuotos blakstienos perdėtai ilgos, jomis mes mirksim mirksim ilgesingai žvelgdamos vyrams į akis. Lovose mes turim būti kekšėm, o atsikėlusios atnešti jums kavos ir meiliai glostinėti plaukus, darbe mes šaltos, kaip ledas, o grįžusios namo mielai paverktume jums į petį, nes lauke labai šalta.

Moteris negali būti vidutiniška. Jokioj srity. Niekada negalėjo tokia būti.

nuotrauka: ją man atsiuntė Vytas, pavadino ją tobula. Maksimalūs aukštakulniai, minimali suknelė. Krenta krenta mergaitė. Tikiuos, kad į glėbį nukris.

Noriu tokių batų. Malki, bl?

Rodyk draugams


Savaitės vidurio sustojimai.

2009-12-05 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kartais sustoji, nugrūdi mintis apie tai, kad tu vėluoji, akimirkai pamiršti alkį, nebegalvoji apie puodelį kavos, nutolsti ir žiūri į pušų viršūnes, glostinėjančias vaiskiai mėlyną dangų. Tada nebenori miego, tada šypsaisi, nes prisimeni jūrą. Tą jausmą, kuomet kyli mediniu takeliu per kopas ir tau prieš akis atsiveria Baltija, šiuo keliu eidavai lėtai net kai buvai maža mergaitė. Iki pat kopų bėgai rėkdama, tampydama mamą ir jos drauges už rankų, reikalaudama cukraus vatos, spragėsių, blizgančių plastikinių žaislų, žurnalų, akinių nuo saulės spalvotais rėmeliais, ledų, tiesdavai rankas nubalnotom alkūnėm ir susiraukusi prašydavais ant rankų, lenktyniaudavai su berniukais, plaikstydamasi savo ilgais, kviečių spalvos plaukais, o prieš pat jūrą sustodavai. Nusiimdavai batus ir lėtai kildavai viršun, kol jūra užgniauždavo tau kvapą. Atsukdavai jai savo įdegusius, strazdanotus skruostus. Akimirkai. Tada stverdavai mamą už rankos ir tempdavaisi ją į ledinį vandenį.

Kartais sėdi ant šalto grindinio, žiūri į savo geriausią draugę. Galvoji, kaip nuostabiai tu atrodysi su jos suknele. Raudona, plačiom petnešom, susisegančia mažom sagutėm. Žiūri į jos aulinius batus, baltus marškinius ir medaus spalvos plaukus apklojusius odinę striukę. Pagalvoji, kad ta raudona suknelė jai pačiai puikiai tiktų. Judvi šnibždatės. Nesimatėt pusdienį, bet galėtumėt kalbėt visą naktį. Gerdamos vyną balkone. Rūkydamos. Apsirengusios vakarines sukneles, nes tądien taip norėjosi. Tuoj eisit maudytis. Šoksit nuo tilto, pamesit apyrankes, grįšit basos. Tu ryte atrodysi siaubingai, rūkysi pirmą cigaretę su BC „Lietuvos Rytas“ marškinėliais, žiūrėsi į sovietinius monolitus, sustingusi. Žiūrėsi ir šypsosies.

Šitaip žiūri į savo pirštus vyrų rankose. Supranti, kad tvirčiau suspaudęs jis galėtų sutrupinti tavo juokingai mažą delną, bet jis glosto tau ranką pirštų galiukais ir tu tokia rami savo pirštais jausdama jo neskustus skruostus. Žiūri į visišką beprotybę ir bjaurastis, pašaipiai svarstai, kaip labai save myli Lars von Trier, kurio intelektas persmelktas kruvina sperma.  Šlykštėtumeisi dar labiau, o galbūt net išeitum, bet dabar tik nusisuki, nunarini galvą, įsiremi jam į petį ir palauki. Vėliau kartu pasijuokiat iš sekso scenų prie buitinės technikos. Ne todėl, kad judu esat mažvaikiai. Tiesiog turit bendrų paslapčių ir saugot krūvas svetimų. Suokalbininkai…

Tu teisus, jie nemoka spręsti problemų, bet du buteliai baltos problemų neišspręs, tačiau perkėlus juos į lovą kartu su tavim, mano geriausiu draugu, mergina su kuria aš užaugau ir keisčiausiu šunimi pasaulyje, imu suprasti, kad negaliu sau leisti skirti laiko problemoms. Man reikia jus visus paglostyt, man reikia su jumis važiuoti pirkti rankinių, man reikia pasiimt šparagų iš merginos, kuri skaito mano mintis ir po kelių valandų aš vesiuos šunį į kiemą, aš noriu vėl stabtelėti prieš pamatant jūrą, noriu vėl žiūrėti į pušų viršūnes, kurios laiko žydrą dangų virš mano kvietinių plaukų.

nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams


Lankom vaikus ir Redos penktadienis.

2009-11-16 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

5dienį važiavom į dar vienus vaikų namus. Seniau rašiau apie mūsų pirmąją kelionę, o dabar (kiek pavėluotai, nes sergu) rašau apie Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namus.

Mano penktadienis turėjo būti užgrūstas veiklom, nes turėjau turėti du susitikimus dėl paslaptingojo projekto, abiejų nebuvo, ne dėl mano kaltės, žinoma. Ta proga su Vytu išgėriau kavos pietums ir nuėjom į ŠMC. Paroda tikrai gera, nueikit. Aišku didžiausią įspūdį paliko video iš Talino, kai buvo nukeltas tas paminklas kariui, kuris kovojo prieš nacizmą. Aš esu visiška pacifistė, tai stovėjau nusisukus į priešingą pusę ir beveik verkiau. Pati paminklo nukėlimui visiškai nepritariu, nes jis nešlovina Sovietų Sąjungos, jis yra padėka visiems, kurie žuvo kovodami su naciais. Kodėl naciai yra blogai, tai manau, kad neaiškinsiu. Žinoma, Sovietų Sąjungai aš irgi nepritariu, bet tai yra istorija, todėl, jeigu tas paminklas ar Žaliojo tilto skulptūros jums kelia asociacijų su sovietmečiu, tai žiūrėkit į tai iš istorinės pusės. Gal kokius dvarus irgi išsprogdinam, nes jie priklausė lenkų šeimoms, kurios rykštėm plakdavo lietuvius baudžiauninkus?

Sveikiausią požiūrį į sovietmetį turėjo mano senelis. Jis visad sakydavo, kad pati sistemos idėja yra graži, bet visiškai nepritaikoma žmonėms, o ypač vakariečiams.

Vėliau grįžau į GMF SA, palaukėm vėluojančios Eglės ir važiavom. Aš nuoširdžiai tikėjaus, kad užvažiuosim į Hesburger`į, nes buvau nevalgius ilgiau nei parą, bet užvažiavom tik į degalinę, o valgyt tas dešras senam batone su krūva garstyčių yra fu. Kad ir kaip mėgčiau junk`a, bet degalinių maistas ne mano jėgoms, negaliu TIEK nusižengti savo moralei.

Šįkart kelionė buvo rami, Ignas vėl vairavo, šįkart autobusiuką, aš su Coliu sėdėjom prieky ir valdėm muziką, truputį žybčiojom mano žiebtuvėliu, juokėmės, dalinomės paskalom ir rūkėm. Galas darė tą patį, dar idiotiškai suraišiojo diržus sau virš galvų.

Vaikų namai panašaus dydžio, kaip ir pirmieji, bet čia daugiau mažiukų, daugiausia pradinukų, taigi mūsų rankos, glėbiai ir keliai visą vakarą buvo užimti. Šiuose vaikų namuose veiklas skirtysim į dvi grupes, vyresnius pasivežiosim po Vilnių, nusivešim į universitetus, kultūrinius renginius, o mažiukus, matyt, lankysim jų globos namuose, Kaišiadorių rajone. Jiems aktualiau dėmesys ir kartu praleistas laikas, o ne kūltūrinės programos. Bent jau dabar. Jeigu mokat dekupažuot, velt vilną, ar daryt kažką panašaus, tai galit man brūkštelt, gal tada susitarsim ir pravesit vaikams pamoką.

Šiuos vaikų namus šiemet paliks trys vaikai, kuriems reikia sukrauti tris new start rinkinius. Įsivaizduokit, ko jums reikėtų, jeigu persikraustytumėt. Visko. Rankšluosčių, patalynės, puodų, keptuvių, įrankių, puodelių, drabužių ir galų gale lagamino į kurį sutalpintumėt visą savo mantą. Dar kartą - rašykit man, jeigu norit prisidėt ir pasidalint savo turtu, kurio jūs turit daugiau nei reikia. Esu tikra.

Grįžtant namo klausėmės lietuviškos muzikos, užvažiavom pasifotografuot ir sutraukt po cigaretę prie Tiškevičiaus rūmų, kur klampojom po siaubingus purvynus, daugybę kartų šokinėjom nuo laiptų, kad padaryt gerą kadrą, sušalom ir dabar aš esu peršalus.

Anot daktarės turėčiau gulėti lovoj iki penktadienio, bet tai pernelyg didelė prabanga mano įtemptam gyvenime. Pati 4dieninių linksmybių atsisakau, bet visus kitus kviečiu apsilankyt GMF pirmakursių vakarėly. Manau, kad 5dienį reikės suokalbiaut. Aš namie tik antra diena, o man jau siaubingai nuobodu ir liūdna.

nuotrauka: the sartorialist (beje, čia fotografo dukra).

Rodyk draugams


Naktis, kai aš praradau vaikystę.

2009-11-04 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Aš jau niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau prieš tai. Atsisveikindama su vaikyste nuo jos (su Gestos pagalba) gavau mėlynus kelius, kuriuos man skauda. Visai kaip tada, kai man buvo kokie devyneri ir aš išdribau per langą (su Roberto pagalba).

TGG
TGG

Keista naktis. Keista para.

Geistaute, klausei, kada mes pradėsim elgtis protingai? Kai turėsim draugų, kurie elgsis protingai.

Mano antradienis prasidėjo gan įprastai - pramiegojau, nežinojau, ką rengtis, suvalgiau skrebutį, išgėriau arbatos, pavėlavau į autobusą, o kartu ir į matematiką, neparašiau eilinio koliokviumo, tada dirbau, gėriau kavą, klausiau muzikos ir laukiau susirinkimo, kuris neturėjo baigtis gerai.

Aš manau, kad jis turėjo baigtis KITAIP (Coli, Gesta, Vytai - jūs žinot apie ką aš).

Baigėsi jis ĮDOMIAI.

Už tai aš turėčiau padėkoti jums, brangieji mano. Kolegos. Draugai. Sugėrovai. Sugulovai.

Emili, ačiū už alkoholį iš spintos!

Emili, ačiū už alkoholį iš spintos!

Geistaute, ačiū už mėlynus kelius, rytinę kavą, pižamą, už tavo nuolatinį palaikymą visose srityse. Tu gera sesuo. Gera. Girta. Sesuo. Daili.

Vytai, ačiū už mano gražų kaklą. Pasižadu atsilygint tuo pačiu! Ačiū, kad kaupi ASMENINĮ archyvą, jeigu paviešinsi, tai eisim į Krasnuchą pasimušt. Po to eisim kavos. Suokalbiaut dar eisim. Visada.

Pirmininke, ačiū už tai, kad tu esi geras vadovas ir dar labiau ačiū už tai, kad tavo vadovavimas vis gerėja! Tu leidi mums dirbti patiems, kai reikia padedi, kai labai reikia, tai paspardai šiknas. Vyresnysis brolis tu mūsų.

Mama, ačiū už tavo brandų žodį ir auklėjimą, kuris mus pavertė tuo, kas esame dabar. Jeigu rimtai, Juste, ačiū už tai, kad su tavim visada galima pašnekėt apie visokius moteriškus reikalus.

Egle, ačiū už juoką. Su tavim (kartais iš tavęs :) visada galima prisijuokt iki ašarų!

Ieva, tau bus labai ačiū už drum`n`bass lapkričio 19 d. Dabar ačiū už tai, kad nenuleidi rankų ir nemiegi po 38 valandas.

Malki, tavo dėka šiąnakt aš praradau vaikystę. Aš iki šiol garsiai juokiuosi ir niekaip nesuprantu, kokio velnio eit rūkyt be kelnių? T-SHIRT FETISH, SENI? Kokio velnio , tu išvis nusirengei? Aš tai negaliu patikėt. Vistiek negaliu patikėt. Kokia kvailystė. Nusirengi sau ir tabalduoji po kambarį. Kitą kartą mes tave guldysim į kitą kambarį arba po stalu. Ir nupirksim triusikėlių ir kelnyčių tau. Kad tik nenukristų vėl. Su petnešom nešiosi.

Malkis ieško žmonos, aš jam visad padedu, nes aš esu geras žmogus. Labai. Jeigu jums patinka pusplikiai vyrai, tik su maikutėm, tai parašykite man, aš jums suruošiu romantišką vakarienę ir išdėliosiu širdį iš rožių žiedlapių ant lovos. Eglė sakė, kad Malkio užpakalis gražus.

Būsimoji žmona, nepamiršk aprengti Malkio viešumoje.

Ar tu čia su kelnytėm, kolega?
Ar tu čia su kelnytėm, kolega?

Su didele meile,

Reda

Nuotraukos: iš GMF SA archyvo.

P.S. Jeigu perskaitėte ir jūsų vardo nebuvo tekste, tai žinokite, kad šis įrašas nėra skirtas jums. Šis įrašas yra bloge, nes blogas yra mano, kaip ir įrašas. Taigi jiems kartu visai neblogai sekasi. Jeigu jums atrodo, kad aš amorali, kvailė, darau blogą įtaką ar dar velniai žino ką darau ar ko nedarau, tai būtinai atsiųskite man laiškų į gmailą, veidaknygę, parašykite per skype, atsiųskite faksą, sms, mms ar pašto karvelį. Aš apsvarstysiu jūsų pasiūlymus.

Rodyk draugams