BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Meilė moterims ir popierinė literatūra

2012-10-16 | Aplinka

Beveik baigiau skaityti Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum”. Mano meilę šitai knygai rodo ir tai, kad likus keliasdešimčiai puslapių nebeskaitau, nes noriu prieš tai gauti antrąją dalį. Tiesą sakant, labai seniai neskaičiau knygos rašytos lietuviškai lietuvio autoriaus. Ir dar moters. Jų knygas išvis retai skaitau. O šita man labai patiko, tad turint galvoj neskaitymo kontekstą ir moterį, man patiko ir Kristina Sabaliauskaitė.

Gerdama kavą darbe ir vartinėdama internetą pamačiau, kad ji davė interviu žurnalui „Moteris”, todėl jį ir nusipirkau (paprastai perku nebent mokslinius žurnalus, bet gan retai. Skaitydavau žurnalus, kai dar pati dirbau „IQ. The Economist” ir iš redakcijos jų parsinešdavau krūvas. Tiesa, man jie nepatiko). Perskaičiau pusę interviu ir Kristina Sabaliauskaitė man pradėjo patikti dar labiau. Be isterijos. Tiek, kiek moteriai gali patikti kita moteris (ypač sėkminga, protinga ir graži moteris). Ir skaitydama suradau, kad ji rašo dar ir tinklaraštį - „Rafinerija“. Pastarąjį irgi esu skaičius. Nepatiko.

Savo tinklaraštyje man ji tąkart pasirodė neigiamai snobiška, perdėta ir nenatūrali. Nors jos stiliius knygoje ir interviu labai panašus. Tiesiog skaitant tekstą popieriuje norisi į jį žymiai labiau gilintis, akimis glostyti raides ir puse lūpų šypsantis įsitaisyti lovoje ir atsiversti knygą. Ką dabar ir padarysiu.

Nors, manau, kad iš kiek labiau kilstelėto smakro kylančios meilės kitai moteriai vardan aš tą tinklaraštį dar paskaitysiu.

Rodyk draugams


Patriotizmas.

2012-02-16 | Aplinka, Kasdieniška

Manau, kad šiandien labai tinkama diena pakalbėti apie patriotizmą. Daugelis mano draugų ketina išvykti iš Lietuvos, nes nemato čia perspektyvų, nes žmonės čia kvaili ir homofobiški, nes čia nėra darbo ir dėl daugybės kitų įvairių dalykų, kurių jiems nesuteikia tėvynė Lietuva.*

Šiandien, žiūrėdama reportažą iš vasario 16 - osios eitynių Kaune buvau maloniai nustebinta šūkialiojančių maroznų patriotų, kurie neoriginaliai kartojo Lietuva lietuviams, bet šiemet sugebėjo pridėti ir lietuviai Lietuvai!

Lietuva neprivalo jums duoti darbo, pinigų, perspektyvų. Lietuva yra vieta, kurioje jūs turite pilietinę teisę (beje, lietuviai Lietuvai, mano galva, yra Lietuvos piliečiai Lietuvai, o pilietis gali būti ir rusas, ir gėjus, ir juodaodis, ir žydas, ir marozas, kuris laikosi įsikabinęs savo šventosios tautinės tapatybės) kurti darbo vietas ir perspektyvas sau ir savo vaikams, uždirbti pinigus, skatinti tarpusavio supratimą tarp skirtingų žmonių ir mažinti homofobiją, būti draugiškais ir maloniais vieni kitiems ir tada žmonės jums šypsosis gatvėje.

Gaudami teisę kurti savo valstybę, Lietuvos piliečiai taip pat turi pilietinę pareigą žinoti savo šalies istoriją, mokėti kalbą, suvokti šalies, kurioje gyvena kultūrines ypatybes ir stengtis dėl savo šalies, ir dėl savo bei savo vaikų ateities. Žodžiu, norėčiau palinkėti, kad jūsų patriotizmas būtų abipusiai darnūs santykiai su šalimi, kurioje gyvenate, o ne penkiamečio tampymas mamai už sijono reikalaujant visko iš eilės.

* Jokiu būdu nesmerkiu žmonių apsisprendimo išvažiuoti, jeigu jie turi tam poreikį - juk link to mūsų tėvai ir seneliai ėjo, kad mes galėtume laisvai priimti sprendimus. Tiesiog nesutinku su nesibaigiančiais reikalavimais ir pasyvumu, o už frazę grįšiu, kai čia bus įmanoma gyventi, tai reikėtų mušti.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Su draugėm Belmonte. Lietuvoje (be visų kitų pliusų) yra labai gražu.

Rodyk draugams


Davatkos vs. The Human Body Exhibition ir kitos aktualijos

2012-02-16 | Aplinka

Grįžau į tėvų namus tam, kad pasimokyčiau perlaikymui (taip, mokslą myliu, o savo studijų principo nemėgstu, todėl studijoms mokausi retai ir nedaug), bet vakar su Geistaute žiūrėjau filmą, o šiandien kuičiuosi internete. Pasižiūrėjau labai neblogą „Positive Money” prezentaciją apie tai, kaip bankai sukuria daugiau pinigų, nei jų realiai yra, kaip ekonomika vystoma skolos pagrindu ir kodėl šita sistema veda į neabejotiną krachą. Vieną tokį jau turėjom, kai sprogo nekilnojamojo turto burbulas, panašiai nutiko mūsų „Snorui”, JAV skolos neįtikėtinos, bet jie toliau ramiu veidu spausdinasi sau dolerius. Anksčiau ar vėliau sistema vėl užluš. Jau kliba. Prezentaciją galit parsipūst iš „Linkomanijos”. Autorių teisių aktyvistai galit ramiai atsikvėpti - oficialiame puslapyje galit lygiai taip pat siųstis. Nemokamai. Nieko pernelyg naujo, jeigu turit bendrą išsilavinimą, tačiau gražiai, paprastai ir vizualiai - kaip sakė mano kalbos kultūros dėstytoja, jeigu „seneliai suprastų”, tai prezentacija/ vieša kalba yra gera. Šitą, tai tikrai suprastų.

Knisinėdama internetą perskaičiau nuomonę apie „The Human Body Exhibition”, kuri vadinama populiariausia paroda pasaulyje. Kaip žinia, joje kažkada gyvenusių žmonių kūnai, kaulai, audiniai. Chemiškai apdoroti ir pateikti plačiai peržiūrai. Čia ir žemiau cituoju delfi.lt esantį tekstą:

Pagrindinis kriterijus pažangioje ir moralioje visuomenėje turėtų būti pagarba žmogui, jo teisėms ir orumui. Norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį į jau žinomą faktą, kad šioje parodoje demonstruojami iš tikros „medžiagos”, tikrų kūnų, tikrų ŽMONIŲ padaryti eksponatai. Parodoje tiesmukišku atvirumu rodomi kūnai yra ASMENŲ, kurie gimė iš meilės, gal ir patys mylėjo, kentėjo, verkė, džiaugėsi, gėrė arbatą, grožėjosi gėlėmis, ieškojo tiesos. Dabar jie - eksponatai.

Per retai ir per tyliai klausiama dėl pačių eksponuojamųjų laisvo informuoto sutikimo. Galų gale, apie kokį sutikimą kalbame? Mirtis ir mirusio žmogaus kūnas turi būti gerbiami, net jei pats žmogus sau tos pagarbos nenori.

Taip. Pagrindinis kriterijus tikrai turėtų būti pagarba žmogaus teisėms ir orumui, o jeigu žmogus pats oriai pasirinko paaukoti savo kūną parodai - net nekvescionuojant priežasčių (meilė mokslui, ekshibicionizmas, pinigai), tai kodėl vėliau, dėl davatkiško moteriškės iš virtuvės požiūrio, žmogaus pasirinkimo turėtų būti nepaisoma?

Aš nemėgstu žmonių ribotumo ir nesuprantu, kodėl reikia kištis į svetimus sprendimus, kurie niekam nedaro žalos? Žinot, kad galima parduoti savo odą iš kurios  po jūsų mirties vėliau gamins itin brangias ir retas žmogaus odos pinigines, dokumentų dėklus ar net batus? Jeigu jums tai amoralu, tai jūs neparduodate ir neperkate. Jeigu jūs nieko prieš - parduodate arba perkate. Žmogus, tai miręs juk, gyvam jam odos niekas nedirs ir tamsioj pakampėj nelauks, kad jį anksčiau laiko nukalt.

Tik gaila, kad kuo toliau, tuo daugiau prisiriję duonos ir prisižiūrėję žaidimų tampame vis amoralesni ir aklesni.

Kas išvis yra moralė? Krikščioniškoji moralė - taip, suprantama, kad remiantis jų dogmomis, tokie žaidimai su mirusio žmogaus kūnu yra amoralu. Aš nesu krikščionė, o moralu man yra tai, kas nekenkia kitiems. Sakyti, kad tokios parodos nužmogina, skatina smurtą ar mažina pagarbą žmogaus kūnui yra neobjektyvu, kadangi tam nėra jokio pagrindimo.

Jeigu kalbėsime apie mano asmeninę nuomonę, tai aš manau, kad žmogaus kūnas, kaip ir viskas gamtoje ir moksle, yra magiškas. Jūs suvokiate, kad tokia sudėtinga sistema, kuri geba veikti šitaip darniai, autonomiškai valdyti tokius sudėtingus fiziologinius procesus, susidarė iš dviejų ląstelių? Geras, ką?

Beje, dėl savo kūno dar neapsisprendžiau - žinau, kad visus tinkamus transplantacijai audinius ir organus paaukosiu, o ar savo kūną atiduosiu moksliniams tyrimams? Dar neapsisprendžiau. Tikriausiai. Jeigu ne, tai norėčiau, kad mane sudegintų, o pelenus išbertų kokioj gražioj vietoj. Kapinės užima daug naudingo ploto, o ir laidotis į žemę pagal krikščioniškus papročius būtų amoralu, nes veidmainystė mano vertybių skalėje yra amorali. O štai laisvas pasirinkimas - anaiptol.

Rodyk draugams


Šeimos vertybės.

2012-01-17 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien komentuodama kolegos pasidalintą straipsnį apie lapę, kuri nusigraužė koją patekusi į spąstus, prisiminiau savo senelį. Pradžiai, tai tam brakonieriui bus atimtas medžiojo pažymėjimas metams ir atimti minėtieji spąstai. Prisimenat tą sceną iš „Krikštatėvio“, kur Bonasera nori, kad jo dukters skriaudikai būtų nužudyti? Donas sakė, kad jis nėra žiaurus, jo duktė gyva, tad tie du amerikiečiai vaikinai tiesiog bus sužaloti. Teisinga?

Žinoma, kad tam kaimiečiui niekas kojos nepjaus, bet mano dėdė visad labai doniškai sako, kad gyvenimas sukasi ratu ir kiekvienas tavo veiksmas grįžta - jeigu ne tau, tai tavo vaikams ar mylimiesiems. Aš manau, kad norint karminį teisingumą galima ir slogai priskirti (ar ne, Linai), tad tokiems skirčiau visuomenei naudingų darbų, bet šiandien ne apie tai.

Prisiminiau, kaip man senelis pasakodavo, kad Sibire lapės gan dažnai nusigrauždavo kojas. Jie, būdami vaikais, sekdavo kraujo pėdsaku, kad tas lapes užmuštų. Tiesa, vėliau medžioti jis vengdavo, nes kartą, susiruošęs su broliais ir draugais, taigoj rado pasikorusį vyrą. Netrukus po to, skersvėjo trenkiamos durys jų namuose užspaudė kačiuką, kuris senelio akyse mirė. Sakė, kad tik tada jam labai pagailo medžiojamų gyvūnų ir nuo to laiko jis niekada nemedžiojo. Mano senelio istorijas labai sunku patikrinti, nes jas pasakodavo tik man - apie žvejybą krepšiais, ikrų statines, koldūnus su aviena, meškas, arklių ganymą ir tai, kaip žiemą jie spjaudė į sniegą ir po akimirkos išsiimdavo ledukus.

Esu labai į jį panaši - tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis savybėmis. Ir visada labai norėjau tikėti visomis jo istorijomis. Net ir dabar, suprasdama, kad dalis jo pasakojimų buvo suasmenintos pasakos aš ieškau aplinkelių, kurie suteiktų man šansą jas paversti tiesa. O tądien, kai pasibelsiu į bet kurias duris (tikrai į bet kurias, nes ruskaya dusha) Verkh. Chumanka gyvenvietėj, Baevskiy rajone, Altajaus krašte, seni žmonės man būtinai linkčios galva, nes viskas juk tikrai tiesa. Staugiantys vilkai ir jodinėjimas ant avinų, mongoliškos šaknys ir žolininkė proprosenelė, kuri mirė būdama šimto vienerių. Jie man dosniai pils degtinės ir duos pauostyt duonos, kvies nakvoti ir parodys geležinkelį, kur mano senelis, būdamas keturiolikos, pirmą kartą gyvenime pamatė traukinį.

nuotrauka: nugooglinta. Mano senelis pradėjo fotografuot tik armijoj. Nežinau, kur viskas išsimėtė, bet liko Zenit 3M ir naujesnė, automatinė Vilia. Ir dvi dėžės nespalvotų nuotraukų.

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Savanoriavimas.

2011-05-29 | Aplinka, Aš esu tai, GaDi

Jeigu skaitėt spaudą ir skaitot mane, tai galėjot nuspėti, kad turėjau truputį darbo su GaDi muzikos festivaliu, bet situacija daugiau mažiau sutvarkyta, o kitais metais žiūrėsim. Aš oficialiai pasitraukiau iš organizacinio komiteto, nes atidirbau tris metus.

Netikiu savanorišku darbu vien iš altruizmo. Taip, aš myliu tą festivalį, daug į jį įdėjau, man brangūs jo organizatoriai, man patinka mano darbo pobūdis ten, bet per tą laiką aš išmokau tiek, kiek tas renginys ir jo organizavimas man galėjo duoti.

Jeigu likčiau komandoje, tai dirbčiau tik dėl darbo. Dirbti tik dėl darbo ir negauti už tai jokio atlygio yra mažų mažiausiai kvaila. Ir neteisinga kitų komandos narių atžvilgiu. Atlygis savanoriško darbo atveju yra patirtis, naujos žinios, graži eilutė į savo CV. Per tris metus tiek jau gavau. Jeigu likčiau, tai norėčiau atlygio pavedimo į savo sąskaitą pavidalu. Žinoma, kad šio renginio idėja nėra tokia.

Jo idėja yra dirbti savanoriškai, gauti reikiamą patirtį, ją džiaugtis, dėl jos mylėti renginį, o susirinkus viską, ka galima (ir labai daug atidavus, žinoma. Neduodant mažai atgal gauni.) pasitraukti prieš tai pasidalinus žiniomis su jaunesniais komandos nariais. Ir ciklas kartojasi.

Pastaruoju metu madinga kalbėti apie savanoriavimą. Šie metai juk savanoriavimo metai. Mane glumina savanorystės idealizavimas. Juk savanoriauti niekas neverčia, eini, nes tau pačiam įdomu, nes tu matai tame perpektyvą ir asmeninę naudą.

Ar matėt savanorį, kuris žliumbia ir zyzia, koks nemielas jam tas darbas? Jeigu matėt, tai jis idiotas, kuris nesuvokia, ką daro. Tikrieji šaunuoliai, kurie rimtai aukojasi yra tėvai dirbantys nekenčiamą darbą tam, kad jų vaikai turėtų gražų gyvenimą. Mamos, kurios keliasi saulei kylant, kad iškeptų blynų, sušukuotų savo mergytėms plaukus ir skubėtų į ofisą. Ir tėčiai, kuriems skauda širdį, nes jų sūnūs pirmuosius žingsnius žengia auklėms stebint.

nuotrauka: mes esam labai laimingi savanoriai. Aš, Povilas, Colis.

Rodyk draugams


Prisijaukinti Vilnių.

2011-03-22 | Aplinka, Kasdieniška

Vakar vėlai vakare važiavau pas Geistautę pildyti bjauraus darbo bioinformatikai, kurios aš nesuprantu, o juk kai planuotai lieki kažkur nakvot, tai reikia prisikrauti krūvas daiktų, o juk mylimiausiems daiktams dar ir reikia įkroviklių, o blakstienoms rytais reikia tušo. O iki Geistautės važiuoti ilgai, tai dar ir knygos reikia.

Knygos aš neskaičiau, nes važiuodama žiūrėjau pro langą ir atsiminiau, kaip paryčiais mindžiau brėkštančias gatves, kaip grįždami vis sustojam priešais Auksines Arkas (gražiau skamba, nei Makdakas, ane?), užsisakinėjam krūvas maisto, aš vis noriu tos jų šlykščios kavos, o taksometras vis sukasi ir sukasi, kaip žiūrėdamos į Užupį geriam pieno ir ledų kokteilius užrūkydamos juos cigaretėm, o aš juk būtinai visad pamirštu akinius nuo saulės ir žemyn lipu prisimerkus. Nulipu ir vėl mindžioju tas pačias gatves, kur netikėtai susikimbi rankom, lyg netyčia. Ar garsiai besijuokiant įvirsti į nuvargusį troleibusą.

Nusėdi suoliukus ir savo alum sulaistai stalus baruose, prakaituotus pečius glaudi prie naktinių sienų ir viskas skendi dūmuose, plepaluose ir gyvenime. Draugystėje ir ašarom drėgnuos žanduos. Tokiam neįprastai dideliam mėlnuly ir rėkime į telefoną brome. Pažnibždom galerijose ir pirštų galiukais ant literatų sienos.

Užverčiu knygą ir žiūriu į Vilnių pro langą. Žiūriu, kaip į brangų draugą, o juk priešais tokį nesėdėsi į knygą įsikniaubus. Žiūriu ir galvoju, kad jis mano, kad aš esu jo.

Rodyk draugams


Dermal anchor.

2011-03-06 | Aplinka, Aš esu tai

Kažkada jau rašiau, kad vienam tarpe turėjau gan daug auskarų (ausyse, bamboj, lūpoj, laikiną delne). Jau ilgą laiką turiu pasilikusi du bamboj, tragus (nežinau, kaip lietuviškai ta ausies kremzlės dalis vadinasi kalbant apie žmones, tačiau kalbant apie šikšnosparnius verčiama oželis, jis svarbus identifikuojant rūšis), ausyse yra ir daugiau neužgijusių vėrimų, bet įprastai nešioju du klasikinius.

Seniau labiau domėjausi auskarais ir norėjau įsiverti dermal anchor. Vėrimo principas yra apvalaus odos plotelio pašalinimas naudojant dermal puncher ir auskaro, kurį sudaro plokštelė su strypeliu ir apvalia galvute, įvedimas po oda. Taip aš to auskaro ir neįsivėriau, tačiau mano brangūs draugai galiausiai padovanojo man kuponą ir prieš keletą dienų nuėjau į Eddy Tattoo studiją.

Meistrė labai miela, o ir tatuiruotojai ten tikrai puikūs, tad jeigu planuote vėrimą ar tatuiruotę tikrai galite eiti ten. Esu nelabai jautri skausmui ir šiaip nesu linkusi žliumbti dėl fizinių dalykų, bet skaudėjo pakankamai. Žinoma, viskas ištveriama, bet jeigu veriantis lūpą ar ausį jausmas labiau įdomus nei skausmingas, tai šiuo atveju visai laukiau procedūros pabaigos.

Kyla natūralus klausimas, kam to reikia. Tiesą sakant, aš pernelyg neklausiu savęs ir negalvoju apie tai - auskaras ir tiek, man gražu, įdomu pabandyt, koks jausmas, pažiūrėt, ar mano kūnas jo neatmes, esu jauna, nusibos galėsiu išsiimti ir teliks nedidelis randelis. Tad būta ko čia svarstyti… Ne ranką juk nusipjaunu.

Prieš kelis metus mačiau neblogą interviu (kurio dabar nerandu), jeigu neklystu, tai bene geriausias scarification (odos randavimas sukuriant raštą) meistras Dave Gilstrap sakė, kad visuomenės susisluoksniavimas yra natūralus ir žmonės istoriškai yra įpratę priklausyti vienai ar kitai grupei, tačiau šiandien riba yra labai blanki, daugelis dirba labai panašius darbus ir visų gyvenimo būdas yra itin panašus, tad žmonės ieško galimybės kažkam priklausyti ir savo priklausomybę akivaizdžiai parodyti - išvaizda yra tiesiausias kelias, o kūno modifikacijos tuomet yra stabiliausias rodiklis.

Lukas Zpira sako, kad kūno modifikacijos yra savo kūno valdymas. Juk šiandien galime kalbėti ne vien apie identiteto stoką, bet ir apie valdžios siekimą visose srityse. Tad ir valdžia prieš savo paties kūną?.. O tik įvaldę kūną galime imtis proto?..

To be, and to appear what we are
hybrid beings
half organic matter, half manufactured product,
mutants,
relieved of our self destructive instincts,
just trying to repossess our bodies
to better master our minds.

Lukas Zpira

Niekam nieko neprimetu ir palieku klausimą atvirą svarstymams. Pati manau, kad tiek Dave, tiek ir Lukas kalba perdėtai, tačiau jie tikriausiai turi minty žmones, kuriems kūno modifikacija yra gyvenimo kelias, o vienas ar antras auskaras bei vieniša tatuiruotė tikriausiai tėra estetinis pažaidimas.

nuotraukos: iš asmeninio archyvo. Vos įsivėrus, tad dar truputį paraudę.

Rodyk draugams


Girtos šnekos. John Galliano.

2011-03-06 | Aplinka

Būtų įdomu paskaičiuoti, kiek blogerių pastarosiomis dienomis ant kelių pasitupdę savo mylimiausius draugelius jų klaviatūromis baksnojo John Galliano. Arba Dior ir su mada visai nesiderinančius antisemitizmas ir Adolfas Hitleris.

Jeigu kam nors nėra žinoma, tai John Galliano girtas pavapėjo nesąmonių apie žydus, dujas ir prisipažinęs meilėje Hitleriui buvo nušalintas nuo Dior mados namų pagrindinio dizainerio posto, paskutinė jo kolekcija šiems mados namams buvo pristatyta be jo paties dalyvavimo, o jo vardinės kolekcijos pristatymas, turėjęs įvykti šiandien, atšauktas. Jam gresia lausvės atėmimas iki pusės metų bei solidi bauda. Natalie Portman, Karl Lagerfeld ir krūva kitų šiuo metu viešai bjaurisi John Galliano pareiškimu, prancūzai (Dior yra Prancūzijos mados namai) gavo dar vieną progą piktintis britais (John Galliano yra britų tautybės), o mados pasaulis eilinį kartą prisimena genialią dizainerio praeitį, pastarųjų metų išsisėmimą bei šokiruojančią baigtį.

Aš esu pacifistiškas žmogus, manau, kad holokaustas labai baisu, karas baisu, Hitleris anaiptol nieko gero, bet… jeigu imtume įrašinėt visų girtus paistalus, tai bent pusę mano draugų reikėtų susodint už grotų. Daug visko prišnekam ir dažnai šnekam vien tam, kad šnekėt, net ir blaivi būdami pernelyg negalvojam, net ir turėdami žydų draugų arba būdami tikrai tolerantiški kartais pasijuokiam iš pasaulinio žydų masonų sąmokslo.

Aš esu už John Galliano ir pasaulinė situacija, kuomet dėl absoliutaus ir vienkartinio niekniekio žmogui buvo sugriauta karjera, kurios jis siekė visą gyvenimą man atrodo apgailėtinai. Man visada patiko jo pompastika ir margumas, o paskutiniosios kolekcijos batai yra dieviški. Naiviai tikiuosi, kad situacija aprims ir dar kartą viešai atsiprašius moralistai ir teisuoliai liks patenkinti.

nuotraukos: paskutinioji John Galliano kolekcija Dior mados namams. Fall/ Winter`11; iš style.com

Rodyk draugams


DnB NORD.

2011-03-03 | Aplinka

Ką tik parašiau laiškutį savo mėgstamiausiam drumenbeiso bankui, kadangi štai du kartelius suvedžiau savo šešių simbolių pasvordėlį, kuris yra toks pats ir Snore (o ten tai veikia, žinoma), bet drumenbeisas man sako, kad aš esu durna ir kad jeigu dar kartą blogai suvesiu duomenis, tai man reikės vėl keliauti į jų banko skyrių ir ten pasėdėjus minučių keturiasdešimt man atkurs mano pradinį koduką, kuris yra kortelėje, kurią man davė banke, o dar yra atskira kotelė skaičiukų, kuriuos reikia suvesti atsiskaitant internetu, kai jie pasibaigs, tai reikės eiti pasiimti naujų. Man atrodo, kad jie labai draugiški žmogeliai, tie drumembeiso mėlyni darbuotojai, jiems, matyt, labai patinka, kada aš ten atkulniuoju pabūt.

Nebūčiau aš šitaip klaikiai prieš, bet aš turiu penkis litus grynais ir galbūt dar kokių dešimt kortelėje, tad man visai patiktų iš savo sąskaitėlės nusiųsti pinigėlių kortelėn, o tada iš bankomato perkelti dalį jų prie tos penkių litų monetos mano piniginėje. Liūdna tai monetai ten tokiai vienišai.

Galbūt esate turėję panašių problemėlių? Parašykite man komentarą, o aš būtinai persiųsiu DnB NORD, nes reikia jiems padėti dirbti geriau.

P.S. Tekstuko maniera inspiruota Pauliaus Ambrazavičiaus.

Rodyk draugams