BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Buvau gotų koncerte…

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Neprisimenu, ar esu čia pasakojus, bet aš užaugau klausydama metalo - esu buvus krūvoj koncertų, daugybę grupių girdėjau gyvai ir mačiau, kaip pogrindinė scena Lietuvoj vienu metu buvo pasiekus tikrai aukštą lygį. Tuo pačiu, kartas nuo karto, nueidavau ir gotų paklausyt.

Emocijų būta visokių - būdavo šalta laukti nuolat vėluojančių koncertų priešais „Mulen Ružo“ duris, o kartais garso būdavo tiek, kad išeidavom apspangę ir kurį laiką sunkiai pratinomės prie tylos, kartą vos nenualpau, nes „Mulen Ruže“ ventiliacijos beveik nėra, o susirinkus krūvai žmonių tapdavo taip karšta, kad net imdavo lašėt nuo lubų, anuomet viduje buvo galima rūkyt ir po kiekvieno koncerto tekdavo skalbti visus drabužius… Grupių taip pat buvo visokių… buvo taikančių į naujas madas, buvo ištikimų savo stiliui, buvo tokių, kurie į sceną tempė pusnuoges šokėjas apsitempusias lateksu ir tinklinėm kojinėm, buvo pigiai prisidažiusių vyrų ir klaikiai daug alaus.

Mano koncertai nebuvo maištas prieš tėvus (kai buvau 13 metų, tai mama mane pati nuveždavo, parsiveždavo ir pinigų duodavo), nieko blogo nebūčiau galėjus pasakyt ir apie plačiąją visuomenę, bet tame etape mane supo daug gan bukų žmonių (mokykla, Trakai, kuriuos Mantas dažnai pagrįstai vadina debilų pusiasaliu). Anuomet pogrindžio atsvara buvo ne vien muzika ar skudurai, bet ir veik privalomas domėjimasis kultūra plačiąją prasme. Tame rate buvo madinga būti protingu ir apsiskaičiusiu.

Vakar su Dovile ir Goda Raudona buvom užsukusios paklausyt XESS. Man jie visad buvo juokingi, vakar buvo ne tik juokingi, bet ir nuobodoki. „Alaus namų“ garsinimas buvo absoliuti tragedija - visų pirma, tai garso buvo per daug, o ir šiaip girdėjosi truputį šnypščiantis vokalas (nors gal čia tai turi būt), būgnai ir styginių jovalas. Bėska, matyt, nemokėjo savo lyriksų, tai dalį koncerto atdainavo klūpodamas ir skaitydamas iš lapų. Mus, beje, ypatingai nudžiugino daina pavadinimu „Užsipisk grabais“.

Vėliau nuėjom į „Satta“ Fešion Šeu, kur krūva nu jau baisiai stilingo Vilniaus jaunimo stovėjo pakampėm grojant dub step. Žinot, gotytės su savo žaliais - mėlynais plaukais, neįtikimai dideliais batais, precizišku makiažu ir  3 cm dygliais ant apyrankių ir antkaklių bent jau akivaizdžiai rodydavo, kad jos savo išvaizda gyvena, o dabartinis bandymas sudaryt įspūdį, kad ką tik išlipai iš lovos ir apsirengei ką radai man juokingas. Dar juokingiau yra eit į vakarėlį ir bijot šokt, nes neduokdie neva atsainiai susluoksniuoti keli diržai ar už kelnių užkištas vienas marškinių kampas susijudins ir bus nebegražu ir nebestiliova.

Žinoma, kad abiem atvejais labai siekiama unikalumo, o rezultatas tas pats - vientisa masė juodos lakuotos odos, plėšytų pėdkelnių, kraujo spalvos lūpų ir nagų arba tokia pat vientisa krūva akinių plačiais juodais rėmeliais, pasmukusių kelnių ir miesčioniškų sportbačių, languotų marškinių ir beformių storais siūlais megztų kepurių.

Aš nesu ypatingai prieš vienas ar kitas miesto madas, o ir iš esmės esu už skudurus ir dėmesį išvaizdai, bet lygiai tiek pat esu už pasinėrimą į muziką ir šokius iki paryčių, už vakarui įsibėgėjant truputį apvarvėjusius akių šešėlius ir lūpdažių perkėlimą ant taurių, aš už plepalus ir garsų juoką, o ne žvalgymąsi aplink stebint, kieno batai labiau blizga.

nuotrauka: Gareth Pugh, jeigu jau kalbam apie gražius skudurus, tai myliu jį.

Rodyk draugams


Auksinės santykių taisyklės.

2011-02-06 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Kopėčios

Vyrai turi vienas kopėčias ant kurių dėlioja savo merginas - apačioje tos su kuriomis permiegotum girtas, bet norėtum, kad niekas to nesužinotų. Ant aukščiausio laiptelio ta mergina apie kurią nori garsiai visiems pasakoti, nori su ja ne tik permiegot, bet ir šalia jos miegoti, o ryte atsibudus kalbėtis palinkus virš kavos puodelių. Tokia mergina vėliau taps tavo žmona ir gimdys tau gražiausius vaikus pasaulyje.

Merginos turi dvejas kopėčias: ant vienų rūšiuoja vyrus, o ant kitų - draugus. Vyrai yra tie su kuriais permiegi ir jie laikui bėgant gali perlipti ant draugų kopėčių arba iškristi visai. Draugai iš draugų kopėčių į merginų lovas nelenda. Galiausiai ant vyrų kopėčių viršutinio laiptelio lieka vienintelis - vaikų tėvas.

Šitą man pasakojo Godutė (tiesa mes dar skiriame L.J. kopėčias į kurias įlaipinami tie, kuriems jokios kitos nešviečia) ir tai peraugo į kupiną juoko pokalbį apie santykių taisykles, kurios gan plačiai žinomos ir niekas, žinoma, neprisipažįsta, kad jų laikosi. Tiesa ta, kad jos kartais tiek kartų girdėtos, kad kartais nejučiom būtent trečią dieną telefono rankinėj imi ieškot dažniau nei įprasta.

3 kartai

Bet ką inicijuoti galima tik tris kartus - iš eilės susitikti galima kviesti tik tris kartus ir tris kartus leidžiama skatinti susitaikymą ar pradėti diskusiją. Nesvarbu, ar kuri nors iš trijų iniciatyvų bus sėkminga. Jeigu tu rodai per daug dėmesio, tai prarandi truputį pagarbos. Neįdomu, kada gali kažką gaut lengvai ir klaikiai erzina, kai atsiranda lakstančių iš paskos.

3 dienos

Paskambinti reikia praėjus tris dienoms po susitikimo. Godutė šitai aiškina tuo, kad pirmą dieną galvoji apie tai, kas buvo gerai ir džiaugiesi; antrąją dieną situaciją vertini objektyviau, atrandi ir minusų, tad skambutis tampa nebe toks gyvybiškai svarbus; trečiąją dieną tau paskambina ir tai pateisina arba teigiamus pirmosios dienos atsiminimus, arba nepaskambina ir įtvirtina neigiamesnes antrosios dienos išvadas. Žodžiu, skambutis trečiąją dieną viską išsprendžia ir padeda susidėlioti savo emocijas objektyviai.

Saldainis

Paprasta. Kuo ilgiau lauki, tuo labiau nori. Iki tam tikro lygio, žinoma.

Lėlė arba mašinėlė

Atsimenat savo vaikystės žaislus? Tikrai turėjot vieną, kurį mylėjot labiausiai, numesdavot jį, kai tėvai nupirkdavo naują lėlę ar mašinėlę, tačiau galiausiai naujas žaislas tapdavo senu ir atsibosdavo, tad vėl grįždavot prie savo mylimiausio. Mano purvinokas sovietinis žydras meškiukas patupdytas lentynoj tarp knygų, o krūvos lėlių, pliušinių žaislų, barbių su jų bičais, vaikais, namais ir mašinom yra atiduoda arba dūla rūsy.

Kokių taisyklių žinot jūs ir kaip dažnai jas nejučiom (o gal sąmoningai) pritaikot gyvenime?

Godutės tinklaraštis.

nuotrauka: iš Godutės telefono. Aš ir Godutė.

Rodyk draugams


Asmeninės nuodėmės.

2011-01-26 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Tikriausiai nerašiau, kad nusipirkau ir klaikai kankinuosi su Jack Kerouac „Kelyje. Originalus ritinys“. Ritinys, nes J. Kerouac šitą knygą parašė ant 36 metrų popieriaus ritinio. Labai greitai, be skyrybos ženklų, vien gerdamas kavą… per tris savaites. Knyga turi ~450 puslapių. Puslapių apie absoliutų nieką, kaip bičas tranzuoja arba šiaip važiuoja mašina, nusikabina kokią paną, išgeria alaus. Viskas neva labai laisva ir nauja. Žinoma, anuomet gal tai ir buvo laisva ir nauja, o galbūt originalo kalba šitai turėtų kitokį skonį, bet dabar man didžiausią įspūdį daro tai, kokią vertę tada turėjo pinigai. Už porą dolerių buvo galima siaubingai prisigert ir išsimiegot pakelės viešbutėly ir ryte dar pavalgyt. Fantastika.

Sakytumėt, kad galėčiau mesti lauk tą knygą ir imti, kokią naują, bet aš negaliu taip. Kalbėjau su Geistaute, tai ji irgi negali. Tai viena iš mano asmeninių nuodėmių.

Aš taip pat visad graužiuosi, jeigu anksti grįžtu iš vakarėlio, arba jei vakarėlis būna nenusisekęs - tuomet ryte trigubai stipriau skauda galvą, o piniginė atrodo septynis kartus tuštesnė ir susirandu dar daugiau darbų, kuriuos labai reikėjo padaryti.

Dažnai persivalgau, o po to susiimu ir nevalgau, bet nuolat galvoju, kad valgyti nereikėjo, periodiškai mintyse pradedu sportuot, vartoti 500 kcal per dieną, nevalgyti greitmaisčio… nuo pirmadienio.

Mudvi su Agne visad sakom, kad nuodėmė susidėti su vaikinais, kurie jaunesni nei 23ejų, nes tai kritinė riba, kurios metu dauguma berniukų tampa truputį žmonėm.

Labai blogai yra tingėti ir švaistyti laiką beprasmybėms - kvailiems žmonėms, nereikalingiems barniams, televizoriui arba trigonometrijai.

Labai didelė nuodėmė bukumas. Pati stengiuosi nesielgti bukai, stengiuosi būti maksimaliai lanksti, įsiklausyti į tai, ką kalba kiti žmonės ir bandyti ieškoti kompromiso. Būtent todėl nemėgstu bukų žmonių - idiotų, kurie nėra gudresni už penktoką ir negali atlikti elementariausių užduočių, dar tų, kurie taip nepasitiki savim, kad yra priversti nuolat meluoti ir kurti istorijas, kad bent jau apsimetų esantys kažkuo, nemėgstu savim nepasitikinčių bailių, kurie puola į isteriją susidūrę su jiems svetima nuomone… žinoma, kad didžiausia nuodėmė, visų nuodėmių nuodėmė yra kreipti dėmesį į tokius žmones.

Taip, blogiausia, ką galima padaryti, tai sugerti negatyvias emocijas, palikti savo paties gyvenimą sau už nugaros ir kapstytis po aplinkinį purvą. Aš stengiuosi gyventi savo stebuklų pasaulėlyje ir atsiriboti nuo to, kas man nepatinka. Nesupraskit klaidingai, savo problemas aš tikrai sprendžiu, draugams ir šeimai būtinai padedu, tačiau stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, kas mano dėmesio neverta.

nuotrauka: fotografavo kolegė Vaiva, pkeliui į GaDi 2010, vėlavom dirbt, nes rei kė jo, buvo tiegiog bū ti na sustot.

Rodyk draugams


Nr. 7

2011-01-21 | Aplinka

Norėčiau pradėti nuo to, kad lakuojuosi nagus. Ir spausdinu klaikiai lėtai, nes mane ištinka isterija, jeigu sugadintą nagą tenka perlakuoti. Tikiuosi, kad technologijos artimiausiu metu pažengs tiek, kad būtų galima nusilakuoti nagą sodria spalva vienu sluoksniu. Aš lakuojuos jau trečią juodo blizgančio lako sluoksnį.

Prieš lakuodamasi nagus varčiau tinklaraščius norėdama išrinkti paskutinį žmogų, kuriam perduosiu savo apdovanojimą ir užėjau čia. Visų pirma, tai tiesiog privalu pasirinkti vyrą, kuris rašo asmeninį tinklaraštį. Reta! O ir šiaip, pirmą kartą po labai ilgo laiko perskaičiau visus įrašus (taip, jų nedaug, bet žinant mano nesugebėjimą susikaupti tokiems dalykams ir absoliutų nelojalumą nepažįstamiems žmonėms… čia didelės meilės išraiška). Tinklaraštį rašo vaikinas, kažkur buvau užtikus, kad jam 20 metų ir tai priverčia suabejoti rašliavos realumu, bet sukurtas fantastiškai žavus tipažas. Vaikinas, kuris truputį nusivylė meile ir ta proga dulkina daug merginų, labai savim pasitiki, gyvena sau laisvai ir linksmai, spontaniškai važinėja naktim prie jūros. Žinoma, kad jis patinka vyrams, nes visad įdomu paklausyt apie svetimas lovas (ypač tas, kurios juda dažniau nei jų pačių) ir, žinoma, kad jis patinka moterims, nes jos turi fetišą blogiems berniukams. Ir mergina skaitydama mano, kad ji bus ta vienintelė, kuriai pavyks paglostyti jam galvą taip, kad jis tupės jai prie kojų kaip koks gražus ir išdidus, bet visiškai ištikimas greihundas ir į lovą neš turkish delight.

Jums, žinoma, įdomi mano pozicija? Aš, manau, kad net jeigu šis tinklaraštis fiktyvus (tiesą sakant, manau, kad fiktyvus, bent jau didžioji dalis, bet nežaisiu savo mėgstamo analizės ir motyvų žaidimo viešai), tai jo sukurtas vyras yra smagus - toks lengvabūdiškas, mėgaujasi gyvenimu, bet turi ir truputį košės galvoj, truputį analizuoja save ir aplinką, kartais susimąsto, o kartais vėl puola į naktį ir daužo stalus baruose.

Dar smagiau tai, kad jį tokiu pavertė moterys. Ir išgydyt nuo to jį gali tik moteris.

nuotrauka: iš dabar vykstančios vyrų mados savaitės. Trussardi finalas. Fotografuota: jak & jil.

Rodyk draugams


Apdovanojimai!

2011-01-19 | Aplinka, Aš esu tai

Dabar jau pastebiu, kad visi užsiėmę meilės dalybom, bet nemačiau blogosferoje vykstančių apdovanojimų, kol manęs pačios nenominavo derva. Pasikapsčius atradau, kad mane dar nominavo Ieva. Nors paprastai tokiose akcijose atrakcijose aš nedalyvauju, tačiau padarysiu išimtį vien todėl, kad buvo tikrai labai netikėta, o tokias staigmenas aš kartais mėgstu.

Pagal taisykles turiu parašyti 7 dalykus, kurių apie mane nežinote ir išrinkti 7 mano skaitomus tinklaraščius. Pabandom…

7 dalykai apie mane:

1. Penktus metus nenusiimu žiedo su ametisto akele. Pirkau jį už pirmuosius savo savarankiškai uždirbtus pinigus. Tąkart dar pirkau Juozo Statkevičiaus „Grožio kirtį“, taigi tiek žiedas, tiek knyga man yra labai brangūs.

2. Didžiausias mano vaikystės didvyris buvo Žakas Ivas Kusto. Jis labai patiko mano seneliui, tad kartu su seneliu žiūrėjau Žako Kusto filmus, skaičiau straipsnius apie jį. Okeanografija, vandenynai ir vandens gyvūnija man niekad neatrodė ypatingai įdomu, bet aš vis tiek manau, kad būtent tada aš nusprendžiau, kad noriu būti biologe. Tiesa vėliau norėjau būti aktore, o tada chirurge, o tada įstojau į molekulinę biologiją, bet kursinį darau iš entomologijos.

3. Kadais turėjau 14 auskarų - daugumą ausyje, du bamboj, kelias dienas lūpoj ir savaitę delne. Beveik visus vėriausi pati, mokyklos laikais truputį verdavau auskarus, bet dabar nebe, o pati dabar turiu du bamboj ir tris ausyse. Nors į ausis galėčiau daugiau susivert, nes dar likę neužsitraukusių vėrimų.

4. Mano savijauta tiesiogiai priklauso nuo to, kaip aš atrodau. Jeigu jaučiuosi prastai ar neturiu nuotaikos, tai gražiai apsirengiu, pasidažau ir man iškart tampa smagiau. Tuštutė.

5. Mano blogo pavadinime Liu reiškia Liucijų Anėjų Seneką - mano mėgstamiausią filosofą, kurio tekstai man visad buvo didelis įkvėpimas, o jo knyga „Laiškai Liucilijui“ yra viena mano mėgstamiausių. O žodis liuliuoti man labai gražus ir melodingas.

6. Šiuo metu klausau Antonijaus Vivaldžio, o ir šiaip mėgstu klasiką. Mano mėgstamiausias kompozitorius yra Georgas Fridrichas Hendelis, jo muzika tokia pakili ir didinga, labai užtikrinta ir melodinga. Karališka.

7. Dauguma mano draugų vaikystėje buvo berniukai, o geriausias draugas buvo Robertas. Visą vaikystę praleidau nubalnotais keliais, alkūnėm ir smakru. Nors jau tada rengdavaus mergaitiškai ir turėjau kviečių spalvos plaukus iki juosmens. Turėjau atrodyt gan įdomiai vogdama lentas iš statybviečių, kad pasistatyt namelį štabą medy.

7 mėgstamiausi tinklaraščiai:

1. Kasdien peržvelgiu Ramunės tinklaraštį ir visad pagalvoju, kad jos rašymo stilius fantastiškas, labai gražus ir estetiškas, bet neperspaustas, moteriškas, savas ir artimas, bet kartu ir nuklystantis kažkur toli… į ūkanotą senamiestį, skirtingus alaus bokalus Suokalby ir pamestas pnigines. Kvailas itališkas daineles ir konceptualius poezijos skaitymus, nealkoholinį vyną ir netikėtai užklumpantį slogutį, nes čia kovo pradžioj narcizai dar nežydi.

2.  Vartau daugelį mados ir stiliaus tinklaraščių, tačiau skaitau tik kelis. Vienas iš skaitomų yra Eligijaus In Fashion. Eligijus šiaip fantastiškas vaikinas ir su juo visad smagu pašnekėt apie kasdieniškus dalykus, pasidalint meilėm ir naujom veiklom. Esu tikra, kad kadanors šitai perkelsim į plepalus virš taurės. Skaitydama jo tinklaraštį visad stebiuos, kaip taikliai parinktos temos ir išlaikoma pusiausvyra tarp įprastų mados savaičių ar sezoninių fotosesijų apžvalgų

3. Jau nuo vaikystės mano gyvenime vis atsirandą Ievų, kurios visos savaip smagios. Internetinėj erdvėj skaitau Ievos Nekalbadienį ir džiaugiuos, kad yra savim pasitikinčių, protingų, savarankiškų, bet nepamirštančių moteriškumo merginų. Džiugu, kad Ieva džiaugiasi pačia savim ir savo gyvenimu, supranta savo vertę, bet nepaskęsta bitch klišėj.

4. Aš esu miesčionė, man patinka patogus gyvenimas, o pinigai reikalingi tam, kad juos leisti. Manau, kad reklama yra meno ir psichologijos sintezė, o teisingo vartojimo turėtų išmokti kiekvienas šiuolaikinis žmogus, kad nepasiklysti tarp kūrybiškai prasukto šlamšto ir išsirinkti vertingus bei tikrai reikalingus daiktus. Daugiau apie reklamą ir vartojimą… vartojimo bloge, žinoma.

5. Nesidalinsiu stiliaus tinklaraščiais, nes skaitau tuos, kuriuos skaito visi, tačiau pasinaudojant proga noriu parodyt vieną interjero ir gyvenimo būdo tinklaraštį, kurį kartas nuo karto pavartau jau beveik metus… the selby. Asmeniškai man namų erdvė nėra gyvybiškai svarbi, man papkanka sąlyginai kuklios aplinkos, tačiau nemėgsti šiuolaikinių, šaltų interjerų, nemėgsta ir perdėtai popastiškos klasikos. Man labai svarbu mano daikčiukai - nuotraukos, papuošalų dėžutės, mano knygos.

6. Daugelis tikriausiai nežinot, kad aš labai mėgstu gaminti ir dievinų kokybišką ir skanų maistą. Turėčiau atsiprašyt savo kūno, kad valgau arba klaikiai riebų tradicinį kaimo virtuvių maistą arba nevalgau visai. Dievinu makaronus su padažais, troškinius, riebias salotas su majonezu… Vienintelis sveikas patiekalas, kurio niekad neatsisakyčiau yra trintos sriubos. Maisto gaminimo tinklaraščius vartau chaotiškai, tačiau pirmiausia užeinu į Forelles receptus. Šiaip džiugu, kad čia pristatomi patiekalai tinkami lietuviškam skoniui, iš visiškai realių produktų ir nepriverčia praleisti virtuvėj dviejų parų.

7.

Pati tinklaraštį turiu jau amžinai, tačiau kitus tinklaraščius skaitau retai. Ne todėl, kad nenoriu, ar neatrandu laiko - tiesiog neprisiruošiu atsirinkti kažką vertingo tarp krūvos absoliutaus šlamšto. Tegul šitie apdovanojimai man būna paskata surasti kažką naujo - paskutinį apdovanojimą palieku laisvą ir pažadu artimiausiu metu rasti naują tinklaraštį, kuriam jį skirsiu.

nuotrauka: iš vaikystės archyvo. Aš ir mano geriausias vaikystės draugas Robertas.  Paveikslėlis: nugooglintas.

Rodyk draugams


GaDi`11 baneris! Konkursas!

2011-01-15 | Aplinka, Aš esu tai, GaDi

Ištikimiausi skaitytojai žino, kad aš kartu su labai smagių žmonių komanda organizuou GaDi savaitės dienas bei muzikos festivalį. Jau pradėsiu jus erzinti, ar džiuginti naujienomis iš festivalio stovyklos. Festivalis vyks jau 6 metus ir čia grojo krūva žmonių, kuriuos jus tikrai mėgstat, o gal net mylit savotiškai - G&G Sindikatas, Sportas, BIX, Golden Parazyth, Biplan, Bekešo Vilkai ir t.t. Trys scenos, pavasaris, ramus Merkys ir nuostabiausia pienių pieva…

Dabar aš kartais pažersiu prašymų, nes aš turiu daug idėjų, bet man trūksta techninių žinių. Aš jau nelabai draugauju net su daile, o su kompiuteriu niekad nepavyko užmegzti artimesnių santykių.

Man reikia, kad Jūs man padėtumėt realizuoti mano REKLAMINIO BANERIO idėją, arba pasiūlytumėt geresnę ir sukurtumėt banerį festivaliui! Tam, kas dirbs su manim arba sukurs geriausią banerį pažadu du pakvietimus į festivalį!

Dar alaus pastatysiu! Gal net į žandą pabučiuosiu! Puiki proga tiems, kurie norit su manim susitikt ir pasirašinėjat, kaip slaptos meilės. Dar puikesnė proga prisidėti prie visiškai nekomercinio, labai jaukaus, absoliučiai laisvo muzikos festivalio po atviru dangumi!

Susisiekit su manim per FB (nuoroda dešiniajame kampe) arba e - mail: reda.krusinskaite@gmail.com.

Nuotraukos: aidea.lt, piešinys: mano, tai įrodymas, kad draugystė su daile byra…

Rodyk draugams


Juodraščiai.

2011-01-11 | Aplinka, Kasdieniška

Prirarašau aš čia krūvas juodraščių, po dvi eilutes. Vienus ištrinu, kitiems dar dvi eilutes pridedu. Niekad jų nepublikuoju, nes po keletos dienų, savaičių ar mėnesių (o teisingiau sakyti - po naujų pokalbių, pamatymų ir patyrimų) jie man nebeaktualūs arba per brangūs dalintis.

Taip ir gyvenu. Juodraščiuose. Juodraščiuose savo knygų, kurias nešiojuos galvoj. Juodraščiuose susitikimų su žmonėm. Juodraščiuose darbo, nes aš turiu per daug laiko. Juodraščiuose eilinių savaičių be maisto, nes raktikauliai beveik nebeišsišovę.

Reikalas tas, kad juodraščių perrašyti aš pati niekada nemokėjau. Man reikia naktų, kurios atsiveda aritmiją į mano širdį, man reikia pokalbių lėtai mindžiojant senamiestį, kai vangiai dulkia lietus, kai nusipurčius nuo paltų krūvą sniego galima juokiantis užsisakyt kakavos.

Aš nebesuprantu, kokius juodraščius rašot jūs. Ar jau taip gerai išmokot rašyt, kad galima iškart - teisingai, dailyraščiu, be jokių braukymų? Šitaip parašyti galima galbūt 30 žodių, o galbūt kokius 56, o daugybę kitų žodžių reikia taisyt, perbraukt, o kartais gal net užtušuot. Taip, kaip mokykloj darė Tomas. Net tada, kai buvo susilaužęs ranką. O jeigu šitaip nesinori, tai lieka tik švaraštis. Su tais savo 30, o galbūt kokiais 56.

Ar jūs visai nerašot?

paveiklėlis: iš mano FB, nebežinau, kur radau. Jeigu žinot autorių, tai pasakykit.

Rodyk draugams


Ad Hoc: Nepatogus Kinas 2010.

2010-10-22 | Aplinka

Vakar prasidėjo Nepatogaus Kino festivalis, kuris buvo atidarytas Roland Javornik filmu „Du paradai, du pasauliai… viena Europa?“ (Two Prides, Two Worlds… One Europe?). Festivalio tikslas yra aptarti socialines problemas ir pabandyti duoti žmonėms šansą permąstyti jų aplinką ir kartais pasižiūrėt truputį atviriau ar dėmesingiau. Panagrinėkite programą, seansai nemokami, nueikit. Aš nežinau, kiek tokiam kine meninės vertės, tačiau pasižiūrėt už savo namų tvoros visad yra naudinga. Ar ne A. de Saint - Exupery sakė, kad esame pasaulio piliečiai?

Žinoma, kad į tokius festivalius renkasi ta auditorija, kurios akiratis jau ir taip pakankamai platus ir manau, kad daugumai tų žmonių filmuose aptariamos problemos yra žinomos, bet vakar, žiūrint filmą, man labai patiko vienos estų LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai) teisių gynėjos mintis, kad tau nėra būtina būti aktyvistu, tu neturi būtinai rengti mitingų, demonstracijų, mėginti keisti įstatymų… jei tik nenori, tačiau būdamas žmogum turi turėti žmogišką, pileitišką atsakomybę pasikalbėti ir apšviesti savo aplinkos žmones, jeigu jie viena ar kita prasme yra destruktyvūs.

Natūralu, kad ji turėjo galvoj destrukciją nukreiptą prieš LGBT žmones, tačiau šią mintį galima pritaikyti ir platesne prasme - tiesos ieškojimas nebūtinai turi būti jūsų gyvenimo kelias, tačiau būdami žmonėmis neturite teisės nematyti toliau savo kiemo.

Nežinau, ar pažiūrėjote treilerį (beje, ar lietuvių kalboj yra šio žodžio atitikmuo?), bet filmas rodo du visiškai skirtingus paradus - belgiškąjį ir mūsiškį, visai neseniai vykusį Vilniuje. Paradas Belgijoje yra toks, kokį mes įsivaizduojame - šventė. Žmonės šypsosi, šoka, jie laimingi ir laisvi, tuo tarpu mūsų eitynės… matėt patys. Antra vertus, tai Lietuva jauna ir mes, kaip pilietiška visuomenė, esame jauni. Mums reikia užaugti ir iki lygių teisių, ir iki savitarpio supratimo, ir kartais iki žmogiškumo tam, kad galų gale taptume pasaulio piliečiais.

Linkiu jums pozityvumo ir supratimo, atvirumo ir dėmesingumo, ir gero savaitgalio, žinoma.

Susitiksim kine!

nuotraukoje: mano mylimas kolega Vilmis ir kovos prieš transfobiją ženklelis. Užsidėkite ženklelį ant savo nuotraukos ir jūs!

Rodyk draugams


BuBo.

2010-10-12 | Aplinka, Aš esu tai

Skaičiau brangiausiojo Frederic Beigbeder „Windows on World“. Apsiverkiau skaitydama troleibuse. Kažkur netoli Aguonų stotelės. Aš net negaliu sakyti, kad jis labai įtaigiai rašo. Anaiptol - labai paprastai ir žmogiškai, bet daugiau nepasakosiu - paskaitykit patys.

Toje knygoje Frederic Beigbeder sugalvojo sąvoką BuBo. Buržua Bohema. Tokie juk mes ir esam… Laistomės kultūra ir pinigais, literatūra ir naujausio modelio telefonais, apsigaubiam gražiais skudurais ir saksofonų solo. Ir mano močiutė neteisi sakydama, kad bohema mirė tada, kai jos bičiuliai baigė mindyti Suokalbio slenkstį, ji neteisi sakydama, kad mes nebesuprantam meno kalbėdami apie jį palinkę virš popierinių kavos, už kurią gerokai permokam, puodelių.

Mes tokie pat kūrybiški, mes lygiai taip pat mokam išrašinėt save iki paryčių, ir mes tikrai vertinam teatrą, bet šiandiena mums suteikia progą mėgautis sushi su sezamo sėklom, ir viskio taurėm fanatstiškose terasose, ir neįtikėtinai gražiai kaukšinčiais batais, o juk tam, kad pasižiūrėtume į gražiuosius Juozo Statkevičiaus kostiumus Dž. Verdžio muzikoj mums irgi reikia banko kortelių.

Pinigų teikiami malonumai intelekto neblokuoja.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo, aš ir Linukas. Hipiai su mobiljakais rankose. Ir suktinėm lūpose.

Rodyk draugams


Kekšės.

2010-10-10 | Aplinka, Kasdieniška

Mudvi su brangiausia Godute kekšėm vadinam dailius vyrus modelius, kurie turi plienines preso groteles. Galėčiau svaičioti apie tai, kad gražūs vyrai dažnai būna išlepinti ir buki egoistai, kuriems pakanka paglostyti plaukus ir jie jau pasirengę tave įsiverst į lovą. Ne tam, kad atsidėkotų už tą menkutį jiems parodytą dėmesį - tam, kad tau ir sau (labiausiai sau) įrodytų vyriškumą, patirtį ir gebėjimus.

Galbūt tame ir yra tiesos. Nežinau, nes mane supa nuostabūs vyrai.

Kekšės mūsų kalboj įgavo kitą atspalvį tikriausiai po Baptiste Giabiconi fotosesijos skirtos Helmut Newton. Juk Baptiste tikrai kekšė, Karl Lagerfeld boy - toy.

Valgydama risotto su čiobreliais ir džiovintom slyvom vartinėjau tinklaraščius ir akim permečiau merginos įrašą apie žmones, kurie perka tokias paslaugas. Buvo bandyta nagrinėti, kodėl tai daroma. Esat apie tai galvoję? Ar tiesiog nurašot pirkėjus į moraliai sugedusių, apgailėtinų, nevykusių žmonių sąrašus, tokių, kurie sekso įprastiniais būdais negauna?

Man visad atrodė, kad yra būtent taip, bet vieną naktį Havana Social Club kiemelyje pradėjau kalbėti su vaikinu, kurio vardo aš neprisimenu, bet mudvi su Godute jį tikrai galėtume pavadinti kekše. Jis modelis ir buvo neseniai grįžęs iš darbo Paryžiuj. Mes pradėjom kalbėt apie kekšes, tas tikrąsias, kurios parduoda savo kūną ir apie jų pirkėjus. Gražusis vaikinas gyveno agentūros bute su kitu neabejotinai gražiu vaikinu, kuris nusipirkęs kekšę ją parsivedė namo. Tie kas nors truputį susiduria su modeliais puikiai žino, kad jiems seksas nėra problema ir palaikyti labai glaudžius tarpusavio santykius visai lengva. Tas vaikinas galėjo sėkmingai tvarkyt manekenes, kad ir po dvi vienu metu, o jis perka kekšę. Juodaodę, tikrai negražią ir pakankamai pigią. Kodėl?

Nes jis amoralus nevykėlis? Nemanau. Todėl, kad jeigu jis lovoj atsidurtų su manim, tai jis matytų reikalą gerai pasirodyt ir turėtų man skirti pakankamai dėmesio, nes juk ryte aš galėčiau pyktelėjus pasidalinti savo nusivylimais su jumis, galbūt pakikenčiau su draugėm prie vyno taurės. Žinoma, kad juokauju. Niekada taip nedaryčiau, bet toks scenarijus juk visai realus. Manau, kad vyrui būtų pakankamai liūdna ir be to.

Kai esi su kekše, tai liūdna nebūna - darai, ką nori ir kaip nori. Ir niekam neįdomu, kaip tau sekasi. Svarbiausia tai, kad sektis turi tik tau. Nieko tame pernelyg kreivo. Kartais vienam suvalgyti banana split yra smagu. Matyt.

Labai noriu banana split. Suvalgom vieną per pusę, ką?

nuotraukos: pirmoji nuguglinta, kitos atsiųstos Godutės.

Rodyk draugams