BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Mūzos?

2010-08-03 | Apsakymai, Aš esu tai

Prieš kelis metus, kai naktį keldavausi tam, kad užsirašyčiau kažką genialaus, o su savim visur tampiaus sąsiuvinį prirašytą smulkiu raštu ir kai miegoti eidavau gal tik penktą ryto su šypsena veide, negalėdama sulaukti ateinančios nakties, kad galėčiau vėl glaustytis su klaviatūra… Prieš tuos kelis metus mūzos ir įkvėpimai man atrodė idiotiškai. Pasiteisinimas diletantiškumui, pilkumui, tingumui… ar talento stokai.

Dabar visi lapeliai su smulkiais užrašais ir pastabom sudėti į arbatos dėžutę, guli ten su labai brangių koncertų bilietais, festivalių apyrankėm ir saldalmedžio rutuliuku. Tas sąsiuvinis mėtosi stalčiuj. Vis ketinu suvesti viską į kompiuterį, bet tada man norisi paredaguoti tuos tekstus, o tai baigiasi buku spoksojimu į ekraną, o vėliau skaitinėjimais… Žiūriu į savo pačios kūrybą, prisimenu viską, kas buvo, prisimenu tikrus vardus ir tikrus veidus, tikras nugaras, kurias braižo mano nagai ir galvoju, kad negi čia mano pačios rašyta. Juk gražu. Norėtųsi dar.

Labai norėtųsi.

Šiaip tai aš sau vis randu pasiteisinimų, nes aš juk tokia pavargus, tokia išsisėmus, nes išsimėtė tie, kurie mane įkvepia, nes aš pernelyg laiminga, nes šiuo metu esu labai žemiška, nes…

Nes mūzos tikrai kažkur išėjo.

Arba aš tikrai neturiu talento.

Dar neturiu nuotraukos į temą, tai įdėsiu Suomijos ežerus.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Apie meilę ir kates.

2010-07-30 | Apsakymai, Aš esu tai

Viskas yra labai ironiška.

Dabar vėlyva popietė, paauksuojanti mūsų svetainę, tokia mieguista ir harmoninga. Nuo mažumės dievindavau vėlyvas popietes, tai laikas kai susirangau krėsle ir tiesiog mėgaujuosi nurimusiu laiku. Atrodo, kad prisigėrei blankstančių saulės spindulių ir tau imtų mausti galvą, jeigu tik pasijudintum. Aš jokiu būdu nesijudinu. Net tada kai jis grįžta ir glosto mano smakrą, tik vienu pirštu perbraukia per mano nosį ir lūpas ir leidžia savo delną link krūtinės. Jo ranka kvepia tabaku. Aš nesijudinu, bet imu giliau kvėpuot. Galop prasimerkiu ir matau jį nueinantį. Jis mirkteli man ir nueina. Saulės švytėjimas akimirksniu ima blankti, spinduliai greitai išbėgioja pro langus ir grindų plyšius, palieka mane visai vieną, jau plačiai atmerktom akim.

Tikriausiai aš imu mėgti naktį. Tokią tykią ir šiltą vasaros naktį, kai čirpia žiogai ir tolumoj dusliai gaudžia automobiliai, kai savaitgaliais vėjas kartais atneša girtų šūksnių, kai sutemos viską suminkština, o aš galiu snūduriuoti pasidėjusi galvą ant jo peties. Jis visad miega ant pilvo. Jis miega neramiai, vis garsiai murmteli, o aš prabudusi spoksau jam į veidą bandydama suprasti, ką jis dabar mato savo užsimerkusiomis akimis.

Kai paryčiais aš išvargusi pagaliau užmiegu, jis atsikelia ir išeina. Aš nė nejaučiu, kai jis nustumia mano kūną toliau, kad pats galėtų atsikelti. Ar jis grubiai ir atsainiai stumteli mane, o gal tiesiog nusipurto mane nuo savo nugaros, o galbūt lėtai, sulaikęs kvėpavimą ir įtempęs raumenis pakelia mano suglebusį kūną, tokį trapų jo stipriose rankose ir atsargiai mane paguldęs paglosto man pečius linkėdamas gražių sapnų ir žvalaus ryto. Bet jis išeina. Kaip man išbudėti visą naktį? Kaip man neužmigti ir neleisti jam niekur eiti? Kaip man visu svoriu užsirangyti jam ant nugaros, kad jis nepajėgęs manęs nustumti, vėl užmigtų?..

Ką man padaryti, kad tu nestumtum manęs nuo savo kelių, kai ateina tavo draugas? Ar man kartu prisėsti ir išmintingu tonu su jumis vertinti nenatūralias moteris iš žurnalų, o galbūt aš turėčiau su jumis kalbėti apie futbolą? O galbūt man tik naiviai kikenti šalia, o galbūt man tiesiog dūsauti, kai tu kalbi? Padūsauti tau į ausį, kad lengvas šiurpuliukas perbėgtų tau per pilvą? Ar lyžtelėti tavo kaklą? Ar suimti tavo tabaku kvepiančius pirštus?.. Pasakyk man ką daryti… Pasakyk man, kaip man atsidurti šalia tavęs, kaip atsidurti dar arčiau, kaip man atsidurti tavyje… Ar man telieka susidegint tau po kojom ir viltis, kad tu netyčia kvėptelsi mano pelenų?

O ar tu bent jauti tuos šiurpuliukus, kurie bėgioja per pilvą? Žinok, aš imu dusti, kai tu mane lieti, aš sulaikau kvapą, tavo rankos man primerkia akis, kaip tingus juodaodžių bliuzas, aš gniaužau kumščius ir stengiuosi neprarasti sąmonės, neužsimiršti nė vienai akimirkai, neatsiduoti savo palaimai vien tam, kad vėliau atsiminčiau kiekvieną tavo šiltos odos lopinėlį ant mano kūno, kad vėliau delnais braukyčiau per savo pečius, kuriuos tu glostei, kad pasibučiuočiau savo pirštus, kuriuos lietė tavo lūpos.

Tu man šypsaisi. Ir vis tiek nueini.

Aš tyliai išsmunku ir susirangau ant galinės tavo automobilio sėdynės. Tu jau pradedi važiuoti, kai aš švelniai drėksteliu tau kaklą ir tyliai murmteliu, bet tu supyksti, pradedi rėkti kažką nesuvokiamo, tavo švelnus ir sodrus balsas persimaino ir man ima spengti ausyse, man tvenkiasi ašaros ir aš jau imu virpėti, o tu apgręži automobilį, stumi mane pro dureles ir rėki, kad aš eičiau namo, rodai į duris ir rėki tuo visai ne savo, bjauriu balsu. Aš stumteliu duris ir susirangiusi ant sofos ryju ašaras, klausausi savo išprotėjusios širdies.

Man tai atrodo taip kvaila, juk jeigu aš gulėsiu čia ir ašarom laistysiu pagalves nieko, ničnieko nepasikeis, o aš tave priversiu glostyti mano delnus savo pirštų galiukais ir tu bučiuosi mano plaukus, kuždėdamas man elfiškai, aš nubėgsiu paskui tave, net jeigu man teks bėgti paskui tavo važiuojantį automobilį, aš nubėgsiu tam, kad tu suprastum, jog niekieno kito ranka nėra tokia šilta po tavo marškiniais kaip mano ir niekas kitas tau neįdės trijų su puse šaukštelių cukraus į arbatą, ir nėra tokio žmogaus, kuriam taip gyvybiškai svarbu įsikniaubti į tavo krūtinę, ir..

- Sveikas.

- Labas.

- Ko tu kažkoks keistas? Neišsimiegojai?

- Ne, normaliai viskas. Nu kažkaip durnai… Katę mano partrenkė.

- Rimtai? Kaip čia?

- Nu vakar kažkaip ji dingo, tada ėjau kai vakare parūkyt nusipirkt, tai radau prie kelio.

- Bjauru.

- Nu jo, bjauru, bet ir katė durna buvo. Šiaip niekad iš namų neeidavo, o tada ryte į mašiną mano lipo ir va vakare pabėgo, ir…

- Man atrodo, kad mano kaime dabar yra mažų kačiukų. Nori gal?

- Aha, gal ir nieko būtų. Gražūs tie maži kačiukai tokie.

Rodyk draugams


Vakarai.

2010-03-08 | Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška

Vakarėliaiai.

Aš įpratus būti tarp žmonių. Praleidus dieną savo kambaryje aš išprotėju. Šimtus kartų viską perkratau galvoj. Visus pastarųjų dienų įvykius, visus įvykius savo gyvenime, prisiplanuoju absoliučių nesąmonių, mano vertinimo kriterijai radikaliai pasikeičia, iš gyvenimo pradedu norėti pati nesuprantu ko ir kodėl.

Manot, kad aš vapu abstrakčias nuotrupas? Manot, kad aš nesu blaiva? Manot, kad savo vakarus matuoju baltais takeliais?

Ne.

Aš visada esu labai konkreti ir puikiai dėstau savo mintis tekstu. Tiesa, kartais jos būna padrikos, bet surašyti aš jas moku.

Čia aš laviruoju tarp atvirumo ir susilaikymo. Galėčiau prirašyti bet ko, o tiems, kuriems nepatiks tiesiog pareikšti, kad tai kūryba.

Aš nekuriu. Aš tik surašau.

Esat skaitę Thomas Bernhard? Jis parašė „Der Unthergehrer“. „Grimzdėjas“. Net nežinau, kuria kalba skamba gražiau. Gal lietuviškai, nes anas veikėjas nieko bendro su ėjimu neturėjo. Jis tikrai grimzdo. Ei, čia jokios depresijos iš mano pusės nėra, nes aš galvoju apie kitą to autoriaus knygą - „Senieji meistrai“. Ten jis kalba apie rašytojus ir surašinėjus, perrašinėtojus.

perrašau realybę. Man kitaip neįdomu, bet žinau, kad ne visą realybę galiu čia skelbti.

O aš galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kaip aš sulaikyčiau kvapą, kaip mano krūtinė liktų iškilusi, kiek ilgiau nei įprasta, kaip visas mano kūnas, iki pat kojų pirštų įsitemptų, kaip mano pirštai įsispraustų tarp jos gležnučių pirštų, kaip jos saldžiai vaikiškai kvepiantys plaukai lįstų man į burną, kai ji kandžiotų mano smakrą, kaip…

nuotrauka: Lindsay Lohan žurnalui „Muse“.

Rodyk draugams


Reda (ne)miega.

2010-02-10 | Aplinka, Apsakymai, Aš esu tai, Kasdieniška, projektai

Pastarosiomis dienomis mano gyvenimo ritmas vėl įprastas - miegu keturias valandas, nemoku planuot laiko, dirbu, mokausi, šiuo metu normaliai valgau, kartais padarau atsilenkimų ir tempimų vakarais, bet mesiu aš šitą veiklą. Štai ką šiandien perskaitė jūsų draugė:

Badavimo metu kraujyje kaupiasi riebalų skaidymo produktai. Dėl jų poveikio smegenims žmogus jaučia emocinį pakylėjimą, euforiją, lengvumą. - delfi.lt

Štai ką vakar jūsų draugė rašė savo draugui Vytui:

Rimtai. Jūs neįsivaizduojat to lengvumo, to apsvaigimo, kai supranti, kad tu tiesiog fiziškai neturi jėgų problemoms. Jeigu pradėsi jaudintis, ar pakelsi balsą, ar imsi nervingai vaikščioti po kambarį, tai, matyt, tiesiog nualpsi. Todėl tu nesijaudini dėl nieko. Tavo galvoj jokios buities, jokios ateities, jokios dramos… tavo galvoj gyvena žaižaruojantys krokai, jie violetiniai ir jie švyti, jų spalvos liejasi ir veja viena kitą… - iš mano apsakymo apie indėno laikrodį - skulptūrą, kuris yra Klaipėdos Laikrodžių Muziejuj. Man jis labai gražus. Man labai patinka grindų vaško kvapas tam muziejuj. Ir mano rašliavoj labai daug tiesos.

Atrodau nelaiminga? Ne, esu laiminga, bet labai pavargus. Šiuo metu nespėju su darbais ir tampu atbukusia sterva, kuri galvoja, kaip čia ką prasukus, kad išsukti babkių, kad padaryt taip, kaip reikia man. Nesvarbu, kad mano tikslai yra idėjiniai. Mąstymas jau seniai nebėra toks. Gyvenu savaitgalio laukimu. Tiksliau 4dienio, kai eisiu švęsti nusijungti nuo darbų, mokslų ir viso kito, kas žudo krokus mano galvoj.

jūs vardu biurokrataiblet, jum linksma tik savaitgaliais, nes visos kitos dienos yra šūdina rutina, taip? Tik ir svajojat, kad ir pirmadieniai su antradieniais būtų šeštadieniai ir penktadieniai, kai norisi vemt nuo savo darbo stalo. - Arvis

Ei, Arvi, kaip manai, gal ir aš iš pradžių gyvensiu tarp dūmų, o tada mesiu viską ir su tavim iš naujo gaudysiu kreatyvą Londone? Ar tu jau už Atlanto, mano kietasis vežėjau aplinkiniais keliais? Kuris nusirengia lygiai taip pat, kaip aš.

Nusirenkit kaip nors - Valentinkės proga. Jeigu rimtai, tai meilės jums visiems, mylėkit gyvenimą, bet tą tikrą gyvenimą… Širdim mylėkit, o ne galva. Mylėkit Nidą, pavyzdžiui…

…pėsčiom nuėjau iki kelto žiūrėdama į spalvotus medinius žvejų namelius ir galvodama apie vieną tautodailininką, kuris gyveno kažkur čia, o jo vardas buvo Povilas. Matyt, tai visai nesvarbu, nes juk aš jo nepažinojau, o jis nepažinojo manęs, pirkau jo darbą dovanai ir negalėčiau pasakyt, kad man jis ypač patiko.

Mane suglumino pardavėjos liūdesys, kai ji prasitarė, kad Povilas neseniai mirė. Ir jos rami šypsena, kai ji paskutinį kartą palietė medį, kurį Povilas rado Nidoj. Kita vertus, galbūt aš pasąmoningai suvokiau, kad štai Povilas, kurio aš nė pavardės neprisimenu, štai čia vaikščiojo, o ant šitos krantinės jis gal sėdėjo ir gėrė alų, žiūrėjo į jūrą, o ant jo lūpų likdavo standžios alaus putos, kurią jis nubraukdavo ranka. O ta ranka jis vėliau šlifuodavo gintarą ir medį, ir glostė savo geltongalvius vaikus.

Ir štai galbūt dabar jo suaugę vaikai glosto tas skulptūrėles, kurias jų tėvas gludino, o svetimi žmonės, gal stabteli priešais savo židinius ir žiūri į dailų gintarą, kurį pakėlė Povilas, ir mato Kuršių Neriją, kur žvejoja Kuzmickas ir kur vanduo visad šaltas. - iš to pačio apsakymo. Povilo gamintas laikrodis stovi ant mano dėdės židinio Maskvoj, o Kuzmickas galbūt buvo Klaipėdos Laikrodžių Muziejaus vadovas. Neprisimenu.

nuotraukos: iš Diesel reklaminės kampanijos BE STUPID.

Rodyk draugams


Oktavas mirė. (I dalis)

2009-08-26 | Apsakymai

Jeigu žmonės gatvėje vaikščiotų su marškinėliais, kur būtų parašyta jų gimimo data, tai primestumėt, kad štai tai piktai bobai, kuri net spjaudydamasi veržiasi į troleibusą įsikandus savo abiejų lazdų yra apie šešiasdešimt, statistiniam verslininkui su veidrodiniais batais kokių keturiasdešimt, jo mergaitei apie dvidešimt, o tai žaviai raudonplaukei… oi… trylika. Suskaičiavot tiksliai, nes šią akimirką šios būtybės amžius jums tapo aktualus. Visų kitų statistinių miesto personų amžius aktualus tampa po mirties. Kapinėse imi skaičiuoti tiksliai. Net pykteli, jeigu gedinti senmergė sesuo patingėjo išgraviruoti mėnesius ir negali būti tikras dėl mirusiojo amžiaus. O jeigu jis dar žiūri iš tos mažos nuotraukėlės… Taip liūdnai ir priekaištingai, nes mirti devyniasdešimt devynerių, kai po mėnesio tau būtų sukakę šimtas yra mažų mažiausiai apmaudu. Eini tais nesibaigiančiais takeliais ir stabtelėjęs prie milžiniško angelo vėl skaičiuoji. Remiantis logika turėjo mirti arba vaikas arba labai senas žmogus, tiesa dar gali būti mylima moteris, tuomet jai buvo kokių dvidešimt, nes senesnių moterų nemyli – jas arba patogu turėti arba tiesiog prie jų pripranti, joms didelių paminklų niekas nestato. Taip, vaikas. Mergaitė, penkerių. Liūdna ant tokio kadais gyvybingo, žaismingo ir guvaus mažo žmogaus užkrovė tokį siaubingai didelį ir verksmingą angelą. Angelai net neverkia. Jie trimituoja skraidžiojami tarp karamelinių saulėlydžio debesų. O jūs iškreipiat jų veidus nenatūralia kančia ir prilipdot jų užpakalius ant niekuo nenusikaltusių vaikų. Ir kas dabar laimingas? Nei tas angelas, nei ta mergaitė, nei juolab nekilnojamo turto agentai, kurie visa šitą kičinį marmuro sąšlavyną galėtų paversti SPA centru. Bet tada nebeturėsit kur praktikuotis matematikos…

Vienas kapas man visada atrodė keistas. Neįtikėtinai žalias vejos lopinėlis apsuptas visai mažos metalinės tvorelės, o per vidurį paminklinė plokštelė. Vardas ir pavardė prancūziški, o daugiau nieko. Jeigu tai būtų eilinis juodo marmuro antkapis, eilinis kiek iškilęs žemės kauburys, keli nuobodūs gvazdikai ir pora žvakių, tai niurgztelėjęs, kad nėra datos iškart nueičiau. Praeinu kapinių keliu bene kasdien, nes tai trumpiausias kelias į mano universitetą (o ką jūs manėt? Kad aš tafofilas, nekrofilas arba kapinių plėšikas? Ech… Jūs… Holivudu ir interneto šiukšlėm springstanti karta). O šis kapas toks įžūliai kuklus, tarp gremėzdiškų angelų, rūpintojėlių, cherubinų, vos dviejų žodžių įrašas vienui vienam žmogui yra daug reikšmingesnis už graudžius epitafijų tomus, o tas vienui vienas orchidėjos žiedas ant antkapinės plokštės kampo tikriausiai atneštas su daug didesne meile, nei krūvos pigių astrų šalimais. Kasdien čia einu, kasdien skaičiuoju, kasdien čia stabteliu, pažiūriu i tą orchidėją ant pavasariškai gaivios, vasariškai žalios, rudeniškai tamsėjančios žolės ar net sniego. Kartais sutinku prakaituojančių moterų, negrabiai susilenkusių virš savo dvesiančių gvazdikų, ar ramių senukų bukai žvelgiančių į draugų antkapius ir galvojančių apie savo pačių artėjančias mirtis, bėginėjančių vaikų, kuriuos nuolat drausmina skrybėlėtos motinos. Šitas vejos plotelis nuolat vienišas ir nekintantis.

Šįkart aš beveik bėgau, nes eilinį kartą vėlavau. Audringos naktys ir studentiškas gyvenimas dažnai smarkiai į šoną stumteli paskaitas. Jau iš toli pamačiau siluetą ant paslaptingosios vejos. Moteris. Ak, žinoma, aš nuovokus žmogus, galėjau numanyti, kad čia būta kokios dramatiškos romantiškos istorijos. Net saldu pasidarė, kad tuoj galėsiu įsibrauti į svetima lovą, svetimas emocijas, svetimą istoriją. Svetimi gyvenimai visad tokie patogiai įdomus, viskas taip nuostabiai sukrenta širdin, bet nuo to neskauda! Taip, jis mirė! Ir tai yra velniškai neteisinga! O ji tokia įsimylėjus ir tai taip euforiškai romantiška… O mano Indrė niekada neplauna indų, čia baigiasi visas grožis ir prasideda realybė. Jų realybės aš nematau, bet visa kita – cukrus ant mano lūpų. Beveik bėgte leidžiuosi prie kapo, o galvoj sukasi kuo įmantrausi pasisveikinimai ir kuo subtiliausi klausimai. Gedinčios įsimylėjėlės yra labai sudėtingi padarai, jeigu pajudinsi reikiamą stygą, tai jos apipins tave gražiausiais prisiminimais, seksualiausiom istorijom, bet tik žiobtelk kažką ne ton pusėn ir viskas! Visas jų liūdesys bus susprogdintas tau į veidą, jų melancholiškas niurzgėjimas, šizofreniškas prisirišimas ir liguistos fantazijos atvers tau kelią į tavo paties cinizmo suvokimą, tu emocinis vampyras ir nieko daugiau, šiukšlė, mintanti svetima nelaime, vojerizmo kartos menkniekis!

Pagaliau! O ji blondinė, jos oda bronzinė, ji sėdi turkiškai sukryžiavus kojas ir laiko galvą užvertus į dangų, ji užsimerkus ir giliai kvėpuoja. Jos liauną kūną gaubia lengvo audinio violetinė suknelė, o ant jos kelių – vienui viena orchidėja. Ji basa, o jos batai ir rankinė guli už kapo tvorelės. Moteris atsimerkia, pažiūri į plokštę, pirštais pabrauko užrašą ir padeda gėlę. Atsisuka į mane, o jos akys! O siaube! Jos pilkšvos ir tokios didelės! Kaip mažų mergaičių iš japoniškų anime. Ji pažiūri į mane. Be jokios emocijos. Tik truputį pakreipia galvą ir sunkiai mirkteli. Bet aš krūpteliu ir nusisukęs paspartinu žingsnį. Eidamas kartą atsisuku ir matau, kad ji aunasi batus, pasiima rankinę ir lėtai eina mano pusėn, aš beveik bėgu, jau išėjęs iš kapinių dar kartą atsisuku ir matau ją artėjančią. Ji nespartina žingsnio, eina taip, lyg pasaulis neegzistuotų, įbedusi akis į vieną tašką. Dar mačiau, kaip ji atsisėdo prie vieno staliuko kavinės kieme. Besidaužančia širdim pasileidžiu bėgti į paskaitą.

Nereikia nė sakyt, kad paskaitoj sėdėjau gan neramiai. Gerai jau gerai, atrodžiau taip, lyg neturėčiau kur ištaškyt amfetamino pertekliaus ir mano paklaikusi širdis su kiekvienu isterišku dūžiu man vožtelėtų per smegenis. Po paskaitos susirinkau daiktus ir savo apdaužytoj smegeninėj dėliodamas įvairiausius aplinkinius maršrutus bandžiau eiti namo, bet kojos kažkaip savaime judėjo į tą kavinę. Aš mėgstu trintis po senamiestį, bet į tokias kavines eiti gėda. Auksinio jaunimo ir tuščių bobų su vardiniais džinsais trinamos kėdės nejaukiai spaudžia studentišką užpakalį ir piniginę. O aš vistik užėjau. Mane iškart pasitiko liaunas ir įsitempęs padavėjas ir nužvelgęs mano „neVersaceirnetne fakeVersace“ džinsus sunkiai išspaudęs šypseną paklausė:

- Taip, kuo galėčiau jums padėti?

- O čia nebuvo tokios moters?

- Na taip, čia būna moterų.

- Ji tokia blondinė, aukšta.

- Taip, būna ir blondinių, brunečių, rusvaplaukių ir net viena rožinė.

Oi, kaip labai juokinga, tu suknistas, šiknas laižantis, debile. Priminimas sau, jeigu aš kada užsidirbsiu labai daug pinigų, tai ateisiu čia, užsisakysiu pačio brangiausio čia parduodamo vyno ir išpilsiu ant tavęs visą butelį, tada galėsi vaipytis ir šnekėt apie rožines bobas. Nors… Žinoma, kokio atsakymo tu gali tikėtis, kai kalbi apie tau savaime suprantamą dalyką. Viskas, kas tau yra absoliučiai savaime suprantama, viskas, kas tau yra lyg THK tavo kūne, lyg jos liežuvis ant tavo kaklo… Kuo labiau tai neatsiejama nuo tavęs, tuo toliau tai yra nuo likusios populiacijos dalies. Kodėl? Žmonės bijo tikrumo ir atsiriboja nuo jo. Žmonės yra linkę abejoti, abejoti yra žmogiška, visi „galbūt“ ir „įmanoma“ yra žmogiškumo malda. Žmonės bailūs ir kvaili, jiems nepatinka, kad tu žinai daugiau, kad esi tikresnis, kad tu pasitiki, kad tu drąsus, kad tau kažko reikia, kad šitai radęs tapsi dar stipresnis, dar tikresnis, dar labiau nutolęs nuo jų. Šiandien man labai reikia tos blondinės. Aš negaliu būti tikras, kad ji egzistuoja, aš negaliu būti tikras, kad susitikęs ją dar kartą nenusivilsiu. Gal ji tik eilinė kvaiša, gal ji, skirtingai nuo manęs, yra tikroji tafofilė, gal ji pavargusi turistė, prisėdusi tiesiog kapinėse, nes ji neturi skrupulų ir estetizmo, o tai realu, nes damos turkiškai sukryžiavusios kojų nesėdi. O taip… Ji ne dama, ne dama, veriančiomis akimis. O gal jos akys nė velnio nėra veriančios, gal mano vaizduotė yra veriančiai skausmingai spalvinga, o galbūt mano gyvenimas yra dusinančiai nuobodus ir man norisi kažko veriančio, mistiško ir violetiniai bronzinio. O aš galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kaip aš sulaikyčiau kvapą, kaip mano krūtinė liktų iškilusi, kiek ilgiau nei įprasta, kaip visas mano kūnas, iki pat kojų pirštų įsitemptų, kaip mano pirštai įsispraustų tarp jos gležnučių pirštų, kaip jos saldžiai vaikiškai kvepiantys plaukai lįstų man į burną, kai ji kandžiotų mano smakrą, kaip… Kaip aš parašyčiau jai haiku, kaip parašyčiau jai šimtų šimtus haiku, kaip šimtų šimtai haiku būtų verčianmi į šimtų šimtus kalbų ir kaip Indrė sudaužytų kelias neplautas lėkštes. Žinau, kad kai grįšiu namo ji nebus suplovusi indų.

- Prakeikimas, Indre, kokį šūdą tu čia darai? Negali tyliau?..

- O atsikėlei, gali nueit į parduotuvę?

- Tai o pati negali?

- Neturiu laiko. Žodžiu, pasiimk sąrašą iš virtuvės, aš išeinu.

- Ė, Indre, kur mano skėtis?

- Tai kad giedra.

- Man atrodo, kad lis. Kur skėtis?

- Spintoj. Šiandien nelis. Nesąmonė būtų, jeigu lytų.

Jeigu norit mylėt, tai niekada negyvenkit kartu. Būkit už atvirus santykius, seksą su kuo papuola, BDSM, darykit, ką tik norit, bet negyvenkit kartu, arba dirbkit klaikiai daug, arba turėkit daug vaikų ir būkit su jais, bet nebūkit kartu. Nusipirkit dvarą ir susitikit atsitiktinai, turėkit milžinišką parką ir klaidžiokit ten ieškodami vienas kito visą dieną. Niekada nenorėkit žinoti apie žmogų visko, kuo daugiau sužinai, tuo mažiau jis tau patinka. Viską, kuo jis tau gali patikti, jis pats tau ir parodys. Pačią pirmą susitikimo dieną, taigi jeigu ką tik sutikote merginą, kuri yra velniškai intriguojanti, velniop viską, žadėkit jai aukso kalnus, deimantinius žiedus, milijoną orgazmų ir sutinusias lūpas, žadėkit jai baltapūkių vaikų būrį, net jeigu jūs gimėt Nigerijoj, žadėkit ir glostykit raktikaulius. Rytoj ji gali tapti bjaurybe. Tiesą sakant, bjaurybe ji gali tapti bet kurią akimirką, taigi kada nuo susižavėjimo jums ims linkti keliai, ašaroti akys ar trykšti sperma, bėkit kuo toliau ir užrakinkit šiuos puikius atsiminimus savo sielos gilumoj, tegul jos prisilietimai lieka įdeginti jūsų kūne, tegul jos žodžiai lieka susisupę į jūsų plaukus, tegul jos kvapas sulaša jums į sielą. Tegul ji būna rūkas, tegul ji būna miražas, tegul ji būna neįtikimai tolima visata, nes priartėję terasit krūvelę audinių, organų, molekulių ir nervinių impulsų, kurie būtinai muš iš vėžių visą jūsų nervų sistemą.

Rodyk draugams


Oktavas mirė (II dalis)

2009-08-26 | Apsakymai

Susirenku visą sąrašą, dar pasiimu alaus ir judu prie kasos. O… Reikėjo pasiimt vodkos. Aš matau ją! Matau blondinę, ji jau paduoda kortelę, vangiai nusišypso pardavėjai, pasirašo čekį, pasiima cigaretes ir eina prie išėjimo. Racionalu – jeigu paliksiu prekes ir bėgsiu paskui ją, tai būsiu idiotas. Iracionalu – palikti visas prekes, bėgti paskui ją ir būti idiotu. Idealu – pradeda beprotiškai lyti ir ji negali niekur eit, ji stovi po stogeliu šalia parduotuvės ir irzliai žiūri į lietų. Ne, žiūri į lietų ramiai. Pradeda lyti. Ji žiūri į lietų. Ramiai. Rūko. Ramiai, netraukia stipriai. Išpučia ramiai. Aš apspangęs susidedu prekes. Galvoj niūniuoju: „Lyja, lyja, Indre, sakiau, kad lis, oi koks aš protingas, Indre, lyja“, aš nelabai skubu, bet žinau, kad su karma juokauti negalima ir davusi man truputį šviesos, kitą karta ji trenks man šlapiu skuduru tiesiai į veidą. Prieinu prie blondinės:

- Laba diena.

- Laba diena.

- Lyja.

- Akivaizdu.

- Norite, kad jus palydėčiau? Aš turiu skėtį.

Ji truktelėjo pečiais, bet vis tiek įsikibo man į parankę po skėčiu. Ji už mane žemesnė, todėl truputį pakreipia galvą ir įtariai mane nužvelgia, lyg apsvarsto ar protingai pasielgė, palindusi po mano skėčiu, tada šypteli ir daugiau į mane nebežiūri. Klaikiai lyja, aš lietaus dievas, Indre, girdi? Ji pereina per gatvę, paeina kelis metrus ir sustoja, paleidžia mano ranką ir pasisukusi į mane ironiškai šypsodamasi sako:

- Viskas, mano išgelbėtojau, atėjome.

- Amm… Puiku…

- Ar turėčiau pavaišinti jus arbata?

- Am… Jo.

Ji gyvena pirmam aukšte, pačioj senamiesčio širdyje. Jos namuose lengva betvarkė, daug knygų, mažas žurnalinis staliukas, ant jo butelis vyno, prie durų pristatyta daug batų, vien moteriški, vadinasi, ji gyvena viena, arba yra lesbietė, nes jos amžiaus moterys vien dėl platoniškos draugystės kartu negyvena. O jai kokių 30. Ji blondinė, o jos oda bronzinė, o jos akys tokios pilkos ir didelės atsisuka į mane ir klausia, ar man reikės cukraus. Aš ją esu matęs.

- Atleiskite, o ar gali būti, kad aš jus jau esu matęs?

- Kodėl gi ne.

- Ne, aš turiu minty, kad aš žinau, kas jūs.

- Visai įmanoma.

- Kuo jūs vardu?

- Liucija.

- Liucija… Gan retas vardas.

- Gal ir taip. Na o kuo jūs vardu?

- Alvydas.

- Studentas?

- Taip.

- Žurnalistika?

- Taip! Kaip tu?..

- Iš jūsų mąslaus žvilgsnio ir tos raukšlelės, kai jūs suraukiate antakius, iš pirštų, akivaizdu, kad rašote labai daug, tiesa, dar ir iš laikysenos.

- Ką? Kaip taip iš laikysenos?

- Cha, nežinau, šiaip atspėjau ir tiek.

Ir ji pradėjo juoktis. Pirmiausia primerkė savo pilkas akis ir truputį kilstelėjo pečius. Taip moteriškai. Velnias, aš ją tikrai esu matęs, kažkada seniai. Nepanašu, kad mes lankomės tuose pačiuose koncertuose ar kavinėse, ji akivaizdi auksinė miestietė, kuri nešioja brangius skudurus ir gauna VIP`inius pakvietimus, bet yra kažkas dar…

- Taigi, studente, dažnai lydite namo moteris? Ar tik kai lyja?

- Aš… Ne, nedažnai. O jūs dažnai lendate po pirmo sutiktojo skėčiu?

- Nuolat, brangusis, nuolat. Juk reikia kažką gyvenime veikti.

- O ką jūs šiaip veikiate gyvenime?

- Mokesčius aš moku, berniuk, nereikia čia apklausų.

- Ne, aš rimtai? Kuo tu užsiimi?

- Tuštybe, brangusis, puoselėju savo tuštybę. Ne, nedalyvauju Tibeto išlaisvinimo akcijose ir vaikų namams neperku žaislų. Mano tuštybė kitokia.

- Nesuprantu.

- Mes visi kasdien, visą savo gyvenimą maudomės savo tuštybėje ir malonume. Tavo tuštybė – įsivaizduojamas altruizmas, veganizmas ir pasaulio gelbėjimas. Maniškė – brangūs skudurai ir VIP`iniai pakvietimai į klubus.

- Nesąmonė. Kodėl įsivaizduojamas? Ir šiaip kodėl tau atrodo, kad aš altruistas ar panašiai?

- Kodėl įsivaizduojamas? Tu nesiaukoji, brangusis, šiame gyvenimo etape tavo „kova“ tau teikia laimės, tu jautiesi smagiai.

- O kodėl altruizmas turėtų būti nemalonus?

- Ar aš sakau, kad nemalonus. Brangusis, ten kažkur yra tarptautinių žodžių žodynas. Altruizmas yra nesavanaudiškas.

- Visiškai teisingai.

- Bet tu elgiesi savanaudiškai.

- Kodėl?

- Tu nešioji Tibeto vėliavą atlape. Vadinasi, nori dėmesio, vadinasi, nori, kad žmonės galvotų, kad tu geras, moderniai mąstantis ir atviras jaunas žmogus.

- Nesąmonė. Kur čia savanaudiškumas?

- Juk tu darai vien todėl, kad tau malonu. Tu nesiaukoji. Tau tai teikia džiaugsmo… O tai, kad tau rūpi Tibeto laisvė?.. Tai tas pats, kas masturbuotis ir sakyt, kad tau svarbi tik sperma.

Kadangi papraščiausiai nežinau, ką jai sakyti, tai nesakiau nieko. Ji atnešė arbatą, padavė man puodelį, o pati susirangė ant sofos visai šalia manęs, silpnai dvelktelėjo jos aštroki kvepalai, kiek panašūs į vyriškus. Ji maloniai man šypsojosi ir akivaizdu, kad net nelaukė mano atkirčio, žinojo, kad tokia, pernelyg atvira, kalbėjimo maniera mane užčiaups, o gal ji tiesiog klaikiai savim pasitiki ir žino, kad visada sugebės įrodyt savo teisumą, arba jai tiesiog nuoširdžiai nusispjaut, ką aš manau apie ją ir jos nuomonę, todėl ji pasako viską, kas nuslysta nuo liežuvio galiuko. Gėrėm arbatą tylėdami. Aš bandžiau sukurti įvairių logiškų klausimų, bandžiau suvokti, ar galiu ją pažinoti iš seniau, stengiausi atkapstyti jos paralelę su tuo kapu. Kuo labiau aš įsitempdavau ir nervinaus, tuo ramesnė darėsi ji. Jos didelės akys apsiblausė, jos žvilgsnis dabar tapo visiškai tuščias. Ji spoksojo kažkaip kreivokai, jos žvilgsnis turėjo kabinti knygų lentynos kampą ir atsimušti į sieną. Nebent ji mato kiaurai sienas. Atrodytų, kad jai tiesiog nuobodu. Jai tiesiog pasirodžiau nuobodus aš, jai nuobodus Tibetas, jai nuobodu, kad lyja, bet žmonės savo sąstingį stengiasi nuvyti, nusikrato jo kilstelėdami antakius, nusižiovaudami, paliesdami savo smilkinius ar raktikaulį, darydami bet ką… Judėdami, gyvendami, neritmingai, padrikai ir emocingai – žmogiškai. O ji sėdi pasinėrusi į savo mieguistumą, nesuvirpa net jos akių obuoliai, kai ji trumpai sumirksi.

Aš pasimuisčiau ir kiek garsiau nei derėtų pastačiau puodelį ant stalo. Ji kreivokai šyptelėjo ir atsisuko į mane. Aš skubiai padėkojau ir išėjau. Ji linktelėjo, sekundę palydėjo mane žvilgsniu ir grįžusi vidun tikriausiai vėl paskendo savo miege, o gal atvirkščiai, o gal tada ji įsijungė buką filmą ir pradėjo garsiai juoktis, arba ėmė šokti prisimindama vakarus klubuose, o gal ji persirengs ir eis pirkti orchidėjos… turiu sužinoti, kas parašyta ant to antkapio.

Lietus taip ir nesiliovė. Skėtis apsaugo tik mažą gabaliuką kūno, mano kojos kiaurai šlapios, šlepsiu, kaip koks penkiametis, pradedu drebėti, bet troleibusai tokie perpildyti… Eisiu pėsčias. Tikrai. Mano skėtis neturi aštraus antgalio, kuriuo galėčiau atmušti krūvą agresyvių močiučių ginkluotų savo bulvių maišais, dvokiančiais svogūnų laiškų glėbiais, vyšnių sodinukais maišuose, gličių grybų pintinėmis, savo pridvisusiais balsais ir grubiom rankom. Ne. Velniop. Geriau jau plaučių uždegimas.

Parsikapstau namo. Greitai reikės eiti į paskaitą. Lietus tik stiprėja. Per sunkius šuorus beveik nieko nesimato. Vanduo jau kaupiasi gatvėse, teka upeliais, neša purvą ir vėjo nudraskytus lapus. Šiaip jau aš nė nemėgstu lietaus.

Nuėjau į vonią apsišluostyti ir persirengti. Išėjęs iš dušo užsikaičiau kavos ir su garuojančiu puodeliu patraukiau i balkoną. Lietus jau buvo aprimęs, o greitai ir visai liovėsi. Grįžo pikta Indrė ir rėkė, kad lietus baigėsi pačiu laiku. Ji buvo šlapia, susivėlus ir atrodė pasimetusi. Aš juk jai sakiau, kad šiandien lis. Žinoma, nenumačiau, kad tokiu man reikiamu momentu prasidėjęs lietus, pasibaigs tada, kai aš jau būsiu pasinaudojęs jo paslaugomis. Įdomu, kaip man teks sumokėti likimui už šią dovaną? Juk niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta. Norėčiau kreiptis į savo brangiąją karmą ir jai priminti, kad aš šią akimirką moku už savo šiandienos sėkmę ir lietaus maloningumą. Indrė nepaliauja rėkusi ant manęs, neva aš pasiėmiau vienintelį skėtį šiuose namuose, ji pasirengusi mane užmušti, kai aš jai primenu, kad ji buvo tikra, jog šiandien nelis, aš esu egocentriškas beraštis, kuris nesugebėjo perskaityti, kokio būtent jogurto jai reikia ir dabar galiu jį susikišti sau į subinę ir dar kartą aš idiotas, kuris galvoja tik apie save. Taigi: „Brangioji, karma, jeigu tu mane girdi, tai žinok, kad Indrė yra pakankama atsvara visoms mano sėkmėms ir kol ji netoliese, tai nesiųsk man kojų lūžių ir pamestų piniginių. Aš tikiu tavimi ir tavo teisingumu. Ačiū.“

Išlindusi saulė apdžiovinino mano pilką mylimą ir nekenčiamą Vilnių. Vilnių, o gal Paryžių? Nors ir Bombėjų, po velnių. Šiandien miestas neturi jokios reikšmės. Šiandien kvepia drėgnu betonu ir žole. Ką tik baigėsi lietus. Aš einu į universitetą. Vis greitinu žingsnį, nes žinau, kad jau nebetoli. Nebetoli kapinės ir tiesa. Štai, jau matau! Pasileidžiu bėgti. Velniop orumą, racionalumą ir sveiką protą! Jau matau! Aš sakiau, kad vyras! Sakiau… Oktave Parango?.. Oktavas Parango… Rašytojas… Žuvo. Užsimušė važiuodamas mašina. Gal prieš dešimtmetį. Anuomet skandalingas. Seksas, balti takeliai, krūvos merginų, žuvo kartu su žmona Liu… cija!

Man tada buvo keturiolika, aš jaučiausi labai suaugęs, rūkydavau už mokyklos, svajojau apie nerimtus santykius, grojau gitara ir ketinau pabandyt žolės, rinkau visas jų knygas, maniau, kad užaugsiu toks pats ciniškas, bet madingas ir linksmas, kaip jie ir kada nors mes susitikę, kokiam geram VIP`iniam aftery nusitašysim iki žemės graibymo. Tada jie mirė, man buvo truputį apmaudu, bet straipsniai apie juos dingo, jų knygų nebereklamavo, Oktavas dingo iš televizijos ir laikraščių, Liucijos nuotraukos nebešmėžavo internete ir mes visi juos pamiršome. Buvom trumpam patikėję, kad rašytojas gali būti roko žvaigždė, beveik laukėm, kaip jų oda ims raukšlėtis, o jie toliau trinsis klubuose, garsiai juoksis ir nubučiuos vienas kitam Gabrielio duobutes, kai ten liks kokaino trupinėlių, o jie kažkaip ėmė ir mirė, ir dingo, ir viskas. Į eterį, į ausis ir į akis ėmė lįsti nauji skaitalai, nauji veidai, aštresni žodžiai, o gal mes ėmėm ir paaugom, ir pamiršom juodu.

Bet dabar aš atsimenu… Kaip greitai mes atižadame to, kas buvo taip savaime supranta vos prieš akimirką, kaip greit aš išmečiau savo paauglystę ir jos veidą, tą mano akių nuglostytą, mano minčių nulaižytą veidą. Liu… Ten tikrai ji. Tik viena menka problema. Ji turėtų būti mirus. Prieš kokį dešimtmetį…

Juk būčiau absoliutus idiotas, jeigu neužsukčiau pas ją. Po universiteto iškart pasuku jos namų pusėn. Skambinu į duris. Beldžiu į duris. Bandau žiūrėti pro langą. Ir pro kitą langą. Pro langą iš gatvės pusės. Dar kartą skambinu į duris. „Gerbiamoji karma, tu nesi gera, tu nė nesi teisinga, nes Indrė šiandien visą naktį barbeno klaviatūra lovoj, nes dirbti vienai kambaryje jai gūdu. Aš prastai miegojau, aš nesu laimingas. Duok ką nors… Ne, ne ką nors, o padaryk, kad ji būtų namie.“ Mintyse sukryžiuoju pirštus ir… beldžiu, bet… nieko.

Suprantama, kad ji gali būti, bet kur, bet aš juk tikrai būčiau absoliutus idiotas, jeigu nebandyčiau užeiti dar kartą ir dar. Po trečio bergždžio apsilankymo man tai tapo veik natūralu – eini senamiesčiu ir „ach taip! Vos nepamiršau!“, įsuki į jaukų vidinį kiemelį ir beldies. Suprantama, kad galų gale ji man atidarė duris.

- Laba diena, interviu nesitikėkite, bet galiu dar kartą pavaišinti arbata.

- O kodėl jums atrodo, kad man turėtų reikėti jūsų interviu?

- Nes trečiame aukšte gyvena vienišas senas vyriškis, dėdė Kęstas, kuris buvo Sibire ir su kuriuo aš dažnai geriu kavą ryte. Jis gan dažnai būna namie ir sakė, kad kažkoks, studentiškai atrodantis, jaunuolis vis slankioja apie mano duris.

- Kas verčia jus manyti, kad tai aš?

- Aš nebendrauju su jūsų amžiaus žmonėmis, nebendrauju su jokiais studentais, taigi arba potencialus maniakas, kurio nuovargio nepaskandina alus, arba jūs.

- Gerai. Aš. O kodėl tada jau taip aišku, kad aš noriu interviu?

- Tai jau atkapstei, kas aš. Šiaip bendrauti su manimi tau akivaizdžiai nepavyksta, tai ko tu nori? Arba tau labai patiko arbata. Arba bandysi mane įtraukti į sektą, arba i lovą…

Žinoma ji visąlaik vangiai šypsojos atsirėmus, o veikiau pakibus ant savo durų staktos. Basa, pamėlusiom pėdom, vien su lengvo audinio suknele, nors per pastarąsias kelias dienas buvo smarkiai atšalę. Nė nežinau, ką ir atsakyti. Gauti interviu iš rašytojos, kurios pardavimai savo laiku buvo, švelniai tariant, ženklūs ir ji nedavė nė vieno interviu. Gauti interviu iš žmogaus, kuris tokį ilgą laiką visų buvo vadintas mirusiu ir kuris vis tiek nedavė jokio interviu. Gauti interviu iš moters, kuri savo rate kalbėjo, kad niekada jokio interviu neduos. Būtų dieviška.

- Tiesą sakant, visai norėčiau jūsų interviu.

- Ach, tai jūs visai norėtumėt. Ar tikrai?

- Taip, žinoma.

- Tikriausiai turėčiau jaustis pamaloninta. Kam?

- Kaip tai kam?

- Na kam?

- O kam duodami interviu?

- Aš tai nežinau, brangusis, niekada nesupratau, kam jie duodami, todėl jų ir nedaviau. Paaiškink kam ir galėsim derėtis.

Kam? Velnias… Kam? Įdomu. Žmonėms įdomu kažką žinoti apie tuos ir tą, ko jie niekada neturės ir nepasieks, jiems įdomu sužinoti, kiek jų įsivaizdavimuose yra realybės, jie nori purvo, kad galėtų patys pasijausti laimingesni, arba bent jau tam, kad savo garbinamuosius prisiartinti prie savęs. Žinodamas autoriaus praeitį turi stiprų kontekstą ir visai kitaip interpretuoji jo kūrinius… Ką jai atsakyt?.. Aš buvau tikras, kad teturiu vieną vienintelį šansą, pasakysiu ką nors ne taip ir jos miglotas žvilgsnis nuskaidrės ir ims mane verti kiaurai, ji kalbės daug visokios žeidžiančios bjaurasties ir aš išeisiu apspangęs, o vėliau ilgai svarstysiu visus „kas būtų, jeigu būtų“.

- Man. Jūsų interviu… Būtų… Patogu… Ir gerai… Dėl karjeros. Ir pinigų.

- Padlaižys, bet teisingai. Dėl praktinės naudos sau. Dabar tu nemelavai nei man, nei sau. Net jeigu tau ir atrodo, kad tu taip pasakei tik norėdamas man įsiteikti. Dabar taip galvodamas įsiteigi sau. Gerai, brangusis. Pagalvok, ko norėtum manęs paklausti. Dar kartą pagalvok, ar verta, ar aš kam įdomi.

Jauni. Idealistai… Kada aš praradau savo idealizmą. Būtų gražu jeigu pasakyčiau, kad su Oktavo mirtimi, bet nebūtų tiesa. Tada paneigčiau visą savo rašliavą ir šiaip jau visą savo ir Oktavo pažintį. Paneigčiau patį Oktavą, nes mes ir buvom idealistai, kurių polėkį pražudėte jūs, pražudė laikas, rutina… Ir kuriems dėl to buvo truputį apmaudu. Buvom eiliniai žmonės, kurie vaikystėje tikėjo stebuklais, o užaugę juos užkasė, kaip „sekretus“. O gėlės po stiklo šukele supuvo, užmiršti saldainių popierėliai ir tikrų tikriausias perlas iš sutrūkusių mamos karolių, matyt, tebedūla po ta sena obelim, po ta apsiblaususia stiklo šukele.

Palikę rūpesčius mes šventėm gyvenimą, šventėm su savo kūnais ir juslėm, nes mūsų protai nešė tik skausmą ir nežinią, bet kada gauni smūgį, tai imi ir sustoji, susimąstai ar tu protingai elgiesi, pristabdyta kritikos imi svartyti, kad gal verta nusikirpti plaukus, o po Oktavo mirties aš suabejojau, kad pasaulyje yra tiek operų, kad aš visada turėsiu dėl ko gyventi. Ne, nepažiūrėjau jų visų, kartais jas tebežiūriu, kartais einu į teatrą, kartai šoku, kartais susitinku su draugais ir nuskrendu į Vieną, kartais braidau upėmis ir pievomis, ir rūku, bet dabar jau nebeįdomu. Dabar jau suprantu, kad pusvalandžiui atjungtos smegenys manęs iš tikrųjų nedžiugina, dabar jau gaila, kad aš tikrai mirsiu, o balzakai juoksis, o mano kvepalai trečioje ložėje išsisklaidys, kvepės tik pučiniai ir bachai, kvepės didybe ir šimtmečių dulkėmis. O mes prasisukome jūsų galvose, kaip lengvas vasaros vėjas ir nulėkėm… Oktavas nulėkė, o aš likau. Likau ir nebemoku lengvai suktis, likau ir nė nebeturiu kur lengvai suktis.

O tas berniukas nori mano interviu. Ne mano, o tos Liu, tos Oktavo Liucijos. O anos Liucijos nebėr… Anos Liucijos niekam nebereikia. Anai Liucijai irgi nieko nebereikia.

Jis paklausė, kodėl neduodavau interviu, kodėl rašiau apie tai, apie ką rašiau, kas mane siejo su Oktavu Parango, kaip aš reagavau, kai sužinojau, kad jis mirė… Bet visa tai neturi reikšmės, mano brangusis skaitytojau, nes tą interviu žmonės pervertė taip pat atsainiai, kaip tu vartai TV programą. Anos Liu nebėra. Ją pamiršo. Toji Liu mirė. Dar kartą mirė. Ar tu mirei kai buvai mažas, mano drauge, ar mirei kartu su supratimu, kad vėjas nesupranta tavo kalbos, o katės nepatenka į rojų, ar mirei dar kartą, kai tavo pirmoji meilė girta permiegojo su tavo seserimi, ar mirei kartu su močiute, kuri tave apkamšydavo niūniuodama kvailokus eilėraštukus, ar mirsi, kartu su savo sūnumis? Mirsi, brangusis drauge, mirsi.

Mirsi ir prisikelsi nauju žmogumi. Norėčiau, kad prisikeltum.

Rodyk draugams


Ištrauka iš mano seno apsakymo. Nes aš irgi negaliu dirbti, tik mane nuo žemės ne sakuros kelia.

2009-08-16 | Apsakymai, Kasdieniška

…O po vyšnia prausiasi katė. O jos akys tokios gilios ir mažutė letena kyščioja iš už ausies. O jų juodos akys šypsosi ir liūliuoja mane, kelia į viršų, aš užsimerkiu, kad žiedai nekliudytų manęs ir kylu kylu… Lėtai lėtai. Aukštyn aukštyn. Ir laikas stovi vietoje, ir laikas šypsosi man ir glosto mano smilkinius, mano darbo stalas taip toli, o ant jo krūva popierių… Ech… Kam nukirtot tiek medžių. Kam nukirtot ošiančias pušis, aštriais spygliais braukančias per keliautojų nugaras ir kvapniais sakais lipinančias pirštus… Nekirskit pušų ir sakurų, nekirskit. Kad mes žiūrėtumėm į medžius, o jų ramybė mus atplėštų nuo purios žemės, o mes kiltumėm ir mūsų brangūs batai tabaluotų taip aukštai. Ir mes vėl taptumėm mažaisiais budom, kurių pėdos nesiekia žemės, mes praregėtume ir mūsų akys šypsotųs. Mūsų juodos ir melsvos akys sustojusiame laike.

Nuotrauka: nugooglinta.

Rodyk draugams


Apsakymai

2009-05-22 | Apsakymai

Sudėjau vieną apsakymą ir galvoju (tiesa, labiau norėčiau dūmoti), kad man gaila dėti savo apsakymus į blog`ą, nes jie praranda vertę. Ne todėl, kad jie yra nuostabus ir saugotinas paveldas, kurį reikėtų leisti A4 formatu ir kietais viršeliais… Todėl, kad blog`as yra trumpų ir kasdieniškų klaviatūros pabarškinimų rinkinys, kartais tie pabarškinimai gražūs, kartais net labai taiklūs, bet jie vistiek yra šios akimirkos jausena, tuo tarpu apsakymai (kaip ir bet kuris ilgas tekstas) yra nuglostyti, nugludinti ir išliuliuoti, jie dera su kitais nušlifuotais daiktais - ramiais vakarais ir vynu, narcisistiškais vyrais ir draugų paplekšnojimais per petį.

Aš duosiu jums tai, ką ir turėčiau duoti - akimirkas, minutės susižavėjimą, trumpus gūsius, kurie pakedenę jūsų mintis greitai išgaruos.

Rašysiu kasdieniškai, bet su kuo miegu vistiek nepasakosiu.

r.

Rodyk draugams


Balzakas mirė (III dalis)

2009-05-21 | Apsakymai

-         O tu dar neišėjai namo?

-         Norėtum. Kalbėjai su ta įkyria boba iš bobų žurnalo.

-         Aha.

-         Ko klausė?

-         Lyg tau rūpi.

-         Ko klausė tai nelabai, man įdomu, ko tu prišnekėjai.

-         Klausė, kuris iš mūsų šiuo metu daugiau rašo ir panašių dalykų, tai pasakiau, kad mes tuokiamės.

-         O siaube. Tu keistas. Vėliau pasakosi, kad aš nusižudžiau iššokus pro savo kambario langą?

-         Šiaip tai tu gyveni antram aukšte ir tau labai pasisektų, jeigu susilaužytum bent jau koją, tai ne… Geriau sakysiu, kad pasikorei.

-         Svetainėj.

 

Įdomu. Jie visada pradeda nuo to ar mes rašom, ką mes rašom, kam mes rašom… O tada jau pereina prie jiems tikrai rūpimų dalykų: ar mes uostom, ką mes dulkinam, kam mes perkam prozaką. Jie mano, kad mes darboholikai, pamišę dėl savo sakinių struktūros… Palaidokit Šekspyrą! Mes nerašom sonetų, nes mes jaučiamės laimingi galėdami nuskristi į Vieną, kad išgerti kavos, mūsų laikas per brangiai kainuoja, kad imtumėm skaičiuoti eilutes, o ir jūs noriai kemšat mūsų niekalus su moderniai atrodančiais dideliais tarpais tarp ištiktukų. Šiuolaikinis rašytojas, šiuolaikinis perkamas rašytojas nėra darboholikas, jeigu jam patiktų dirbti, tai jis eitų į McDonalds, jeigu jis būtų karjeristas, tai kaip visi normalūs žmonės pradėtų kopti karjeros laiptais nuo kavos virimo ir naktų su savo viršininku. Visa populiarioji šiandienos literatūra gimsta iš kruvinų nosių ir nuolat šąlančių pirštų, iš užtinusių akių ir glebių kūnų, dienomis, kai ima strigti namų spyna arba smegeninė, o visais kitais atvejais mums patiems malonesni yra mūsų uostymai, dulkinimai ir prozako pirkimas. Tik tai retai kada reiškia, kad mes norim tuo dalintis. Gan malonu gulėti mistiškuose žaliosios bohemos spinduliuose, kurių pritapė Van Gogas, pritapė tiek, kad ir mums užteko. Mes patys jokių spindulių neskleidžiam… Mes esame mėnuliai, mes tik atspindim mūsų didžius protėvius ir džiuginam jus, drovieji, meno vartotojai. Mes tokie dėkingi jums už jūsų puritonizmą, už jūsų kukliai nuleistas akis, godžiai lakstančias po kavamalės instrukcijos lygio šlamštą, mes lenkiam galvą ir atveriam savo pinigines jūsų alkiui traukti į save viską, ką jums duoda mano gražūs pirštai ir rudos Oktavo akys.

Man gaila visų mirusiųjų, kurie kvėpavo kartu su savo muzika, kartu su savo potėpiais ir rimais, kurių kraujagyslės pulsavo kartu su natomis, teptukais ir plunksnomis, man gaila, kad moterys nebealpsta opijaus dūmų kupinuose salonuose, man gaila, kad jų liežuvių galiukai nesąla, man apmaudu, kad jų akys neprisipildo ašarų, kai kūrėjas skvarbiu žvilgsniu varsto minią, o jo žodžiai byrėdami iš burnos glosto vyrų kaklus. Negi manot, kad Oktavas savyje neturi tiek jėgos, negi manot, kad aš nemokėčiau glostyti? Mes mokam, bet mes bijom, bet mes nebesuprantam kančios atnešto palaiminimo, mes juokiamės iš Jėzaus, kuris leido nuodėmingųjų miniai liesti jo šventas plaštakas, mes drebam, kai suvokiam, koks vienas likdavo Bachas, kai moterys šiugždėdamos sukniomis grįždavo pas savo vyrus, koks liūdnas turėjo būti Dali tapydamas po savo stalu… Jie atidavė jums viską, jie atiduodavo jums save ir likdavo vieni, tikrai vieni, be jūsų ir be savęs. Mes nebemokam būti vieniši, mes nebeturim heroizmo, mes esam arogantiški ir egoistiški, mes mestelim jums atliekų nuo stalo, nes mums jų nebereik, nes norim jums parodyt, koks nuostabus buvo pagrindinis patiekalas. Ir jūs jas noriai ryjat. Ankantieji nebeskiriantys į jus lekiančio traukinio žibintų nuo rytinės saulės, kurstantieji, kuriems stiklinės dužimas primena krioklius, jūs patys mus pavertėt tokiais.

 

Oktavas geria kavą ir varto laikraštį. Aš stoviu savo kambario tarpdury, violetinio šilko naktiniai ant mano kūno, o basos kojos jau pradeda mėlynuot. Aš nemėgstu stebėti žmonių, nes jie ima elgtis netobulai, nes jie griauna mano iliuzijas apie jų idealią laikyseną, nes jų oda nėra tokia lygi, o jų pirštai daug grubesni už mano, nes jų akys pavargusios, nes jų plaukai neskleidžia šiltos šviesos. Meilė, kaip ir religija, ji gyva tik tol, kol tu laikai ją stipriai priglaudęs, bet niekad nepažiūri jai į akis, jos negalima nieko klausti, nes ji nežinos atsakymo, kuris paglostytų tau ausis, negalima jos imti už rankų, nes jų oda sugrubusi, negalima jos bučiuoti, nes išsiterliosi lūpdažiu. Aš stebiu Oktavą. Mano brangusis kambarioke, kaip tavo antakiai keistai pakyla, kai tu perskaitai kažką netikėto. Tu praleidi kriminalų skiltį, nes ten nieko naujo. Dar kelios mirtys tamsiuose skersgatviuose, trys išprievartavimai ir keturi kūdikių lavonai konteineriuose, galbūt serijinis žudikas pabėgo iš psichiatrinės, gal paaugliai išvartė kelis paminklus. Kaip tave stebino žiaurumas, kai tu buvai mažas berniukas, kai tavo plaukai buvo šviesesni, o kojos tabalavo nuo kėdės kraštelio, kaip tavo pirštukai stipriau gniauždavo laikraštį, kai įsivaizdavai baimės išplėstas aukų akis ir milžiniškas rankas spaudžiančias gerklę. Oktavai tu užaugai ir stebiesi, kad rytoj lis. Velnias, kaip lis, iš kur lis, juk šiandien taip giedra! Ir tas medis pagaliau nuvirto, jam buvo koks šimtas metų, o menka vakarykštė audra ėmė ir išvertė jį su visom šaknim, juk jis matė karą ir mano prosenelius, o štai ėmė ir nuvirto. Kokia ironija! Menkas daigelis ištvėrė didžiulių pėdų mindymus, vaikigaliai lupo jo pirmąsias šakas lankams, liepsnos laižė jo kamieną, o tūkstančiai neįsivaizduojamų griaustiniu kratančių audrų plėšė jo lapus, o vakar ėmė ir nuvirto. Ir tu pakeli antakius. Taip, šiandien mes tokie. Mes liovėmės stebėtis savimi ir ėmėm aikčioti žiūrėdami į besiprausiančias kates. Paaikčiokit, kai jūsų brolis nukapos galvą savo žmonai, kai jūsų motina pasmaugs savo benkartus. Nagi paaikčiot! Kas nors! Bent šūktelkit! Bent kilstelėkit antakius!

 

-         Oktavai, rytoj lis?

-         Aha, rimtai lis! Ir su perkūnija! Geras, ką?

-         Tai jau taip. Ir kas galėjo pagalvot… Oktavai, ką šiandien veiksim?

-         Važiuosim prie jūros.

-         Rimtai? Kodėl?

-         Nes aš idiotas, kuris neturi kuo užsiimt. Liu, tu turi visus atsakymus. Visada.

-         Baik, aš tikrai noriu važiuot.

-         Rytais tu tokia keturmetė.

-         Gerai?

-         Labai.

 

Nemėgstu važiuot mašina dideliam mieste. Pasaulis atrodo juokingas… Žmonija atrodo dvigubai juokingiau nei įprasta. Kiekviena švieselė sklindanti pro tą menką stiklo kvadratėlį slepia tiek riksmų ir ašarų, juoko, kūdikių verksmo, naktinių aimanų, tiek gimimo, mirties ir sekso, tiek daug, tokiam menkam plote, tiek daug nesusijusių gyvenimų. Tame kairiame lange gyvena nerimas, o trimis langais aukščiau gyvena rūpesnis… Jie taip ir užges, nenusitikę ir užleis vietas naujiems vienišiams, kuriems taip reikės kažko, kas slepiasi už trijų langų.

Mes vėl elgiamės kvailai ir beprasmiškai, kad tik mums nereiktų mąstyti, kad nesustotume ir nepradėtume žvalgytis aplink, mes pasąmoningai jaučiame savo padėties beprasmiškumą ir visomis išgalėmis stengiamės nuo to jausmo vaduotis. Mes važiuojam prie jūros! Aš įbrisiu į sūrias bangas ir man bus taip šalta, vėliau grįšiu ir keiksiu Oktavą, kam mane čia atsitempė, man šalta, o ant savo lūpų jaučiu smėlį, o jis gers šampaną ir juoksis ir būsim laimingi. Rytoj mes vėl bėgsim nuo savo minčių, mes keberosimės į Eifelį, o gal šersim balandžius Prahoj, basomis vaikštinėsim po samanas miške, labai daug kalbėsim, galbūt šiandien mes uostysim kokainą, o rytoj jausimės blogai ir mestelsim truputį poetiško chaoso jums. Mes taip ir mirsim nieko nepakeitę, mirsim trumpai žybtelėję ir davę jums akimirkos džiaugsmo, kuris toks nieko vertas jūsų tūkstantmetėje egzistencijoje, kuris nė nejuntamas milijardus metų besisukančioje žemėje, kuris juokingas visatos mastu.

 

Mes buvome laimingi, tikrai taip, mes nesidalinom savo laime, bet buvome tikrai laimingi. Ar bent jau jautėmės laimingi… Mūsų kūnai ir juslės buvo sklidinos euforijos. Kasdien lepinom savo akis geriausiais baletais, kasdien leidom puikiausiems garsams glostyti mūsų ausis, mes savo kūnus vyniodavom į šilką, o mūsų pėdos lietė rankų darbo kilimus. Mes nieko nesigailim, nes buvo visai neblogai, tikrai neblogai. Balzakai, tau juokinga, kad vienas papildomas laimės takelis ir mūsų mašina susimala velniop, sutrindama ir mūsų kūnus? Tu šypsaisi, vadinasi, tau juokinga. Tau juokinga, nes tu dar gyvas, o mes jau tuoj tuoj užgesim. Dar keli straipsniai, dar kelios pirštų glamonės knygų viršeliais, gal net ašara ar atodūsis, pagiežingas šyptelėjimas ir mūsų nebėr, o tu gyvensi, Balzakai, taip, tu gyvensi, nes tu save atidavei tai idiotų jūrai, kuri tave trypė, kuri tave supavo ant rankų, kuri spjaudė tau į veidą, kuri riebaluotom rankom grūdo tave į laužą, kuri dar šimtų šimtus metų mėtys tave, o mus pamirš, o mums leis atgulti po dulkių patalais su šypsenom, nes savo gyvenimų mes jiems neatidavėm, dabar ir patys jų nebeturim ir mus pamirš. Šypsokis Balzakai, nes tu liūdnas gyvas herojus iš praeities, o šiandienos Liu ir Oktavas mirė. Mirė ir tiek. Šypsokis, Balzakai, šypsokis bent dabar, nes būdamas gyvas tu verkei. Tu taip norėjai, gyvasis kūrėjau mirusiu kūnu, tu norėjai gyventi kartu su šitais, tu norėjai likti gyvas knygynų lentynose, norėjai blankiai šviesti apatiškose vaikigalių akyse, kai mokytojai jiems į kuprines grūda tave, norėjai, kad senos ponios dviprasmiškai prisimerktų kartu su tavo personažais, tu tikriausiai šypsaisi daug plačiau, kai tavo gilias mintis įvingiuoja į jubiliejinę atvirutę, jausk orgazmą savo pomirtiniam pasaulyje, gyvas genijau, o mes ramiai atgulsim į brangiausias pasaulyje kapines. Galbūt Oktavas dar trumpam skambtelės pagreitėjusiu nepilnamečių gerbėjų širdučių ritmu, gal jis sekundėlei apsigyvens be kokaino likusių manekenių nerime, aš tikriausiai virptelėsiu padavėjo padėklu, kai jis suvoks, kad rytoj niekas neateis savo prancūziško raguolio ir kavos, sudrebėsiu šalčiu savo katės letenose, kai jos nieks nebepriims į lovą ar gurgtelėsiu sekmadieniniu balandžių alkiu. Mes juokiamės, Balzakai! Nes mums malonu dar tas kelias sekundes pabūt laimingais, mes neišsaugojom viso gyvenimo sau, niekada ir nesistengėm, davėm tiek, kiek mums negaila, davėm tiek, kiek mums nereikia, davėm tiems, kurie mums brangūs, tiems, kurie mus paskutinįkart pamylavę pamirš ir paleis pavėjui. O tu išsiskėtei, kaip pigi kekšė tikėdamasis malonės, o galbūt tu šventasis gydęs žudikų aklumą, pažėrei save visą jiems ir leidai rankioti, purvinom panagėm gnaibyti smulkius gabaliukus, kruvinom iltim plėšyti tavo kūną gabalais, naivus berniuk, manei, kad mūsų padermė augs kartu su statomais tiltais, manei, kad jie įvertins, kad jie saugos, slėps vidinėse paltų kišenėse?..

Džiaugiesi, Balzakai? Tokia tavo gyvenimo kaina ir tokios paskutinės mūsų minutės. Šypsaisi? Mes irgi šypsomės. 

Rodyk draugams


Balzakas mirė (II dalis)

2009-05-21 | Apsakymai

Sako, kad jeigu tu tikras niujorkietis, tai privalai dirbti, kaip beprotis, lipt per galvas, garbinti Anitą Vintour ir prisigert penktadienį. Kitu atveju tavo smegeninė sprogs. Narkotikai ir alkoholis žaloja smegenų ląsteles. Žinoma, aš juk irgi mokiaus biologiją. O pakrikusi psichika smegeninės nežaloja? Stresas, nerviniai trūkiai, pakeltas tonas… Žmogus yra kvailas padaras. Savidestrukcija yra mūsų dievas. Visi dievai duoda tau galimybę rinktis, subtilų laisvės pojūtį, atvirą kelią, kuris iš esmės toks siauras, kad net aplaužytos kinių pėdos sunkiai išsitenka. Tu esi laisvas rinktis, kaip žaloti save – žudyk kūną arba žudyk dvasią. Gyvenk sveikai, bandyk savo kojų pirštais pasiekti trečią akį kaktoj ir išprotėk, kai užstrigsi kamšty pakeliui į jogą, atsipalaiduok SPA centre, apdrabstyk savo ištinusias smegenis Negyvosios jūros purvu, manai, kad tu toks vienas? Manai, kad ta Negyvoji jūra neturi dugno? Ką darysit, kai purvas pasibaigs? Yra tiek daug taikių ir teisingų kelių nuraminti savo smegenis nežalojant kūno, bet kol atrasi savąjį prarasi kokį milijardą neuronų. Prisigerk, suuostyk takelį, rūkyk, būk tikras niujorkietis! Tegul tavo pūvančiame kūne tūno skaidrus protas ir rami dvasia.

 

Mes einame arti vienas kito, bet rankom nesusikimbam, mums ne šešiolika, susiviję pirštai neišlaikys mūsų kartu. Aš jo nemyliu, jis manęs irgi. Aš myliu save, jis irgi myli save. Man šalia jo patogu, šalio jo aš galiu mylėti save. Jam patogu šalia manęs, nes „Liu sutramdė Oktavą“, „Oktavas nėra beviltiškas?“, „Oktavas: aš už atvirus santykius“ padidina jo pardavimus, o man nusispjaut. Aš galėčiau gyventi su daug kuo… Jūs irgi. Aš žinau, kad aš duriu į organą atsakingą už romantiką, bet jos nėra. Laukiu savo žmogaus, meilė, dvi puselės, antra pusė… Kas per šlamštas? Oktavas mano antra pusė? Velniop. Jis idiotas. Jis geria arbatą be cukraus, jis neturi jokio estetizmo, jis pernelyg atviras, o kartu ir dviprasmiškas, jis kartais meldžiasi, turi problemų su teisėsauga, jo kūnas pernelyg vyriškas. Jam nepatinka mano trumpi plaukai, jam nepatinka, kad aš lakuojuosi kojų nagus, jam nepatinka, kad aš daug šneku, nemėgstu jo rašliavos, aš kartais optimistiškesnė už jį, bet netikiu meile (jis kartais tiki, kvailys), aš labai retai žiūriu porno. Mes visiškai skirtingi, jeigu jis būtų mano antroji pusė, tai nušaučiau jį ir nusišaučiau pati. Esu tikra, kad jis padarytų tą patį. Kodėl mes gyvenam kartu? Nes mums patinka ilgai miegot, nes mes mėgstam vaikštinėti senamiesčiu, nes jo netrikdo, kad aš turiu daug batų. Mes prisitaikėm vienas prie kito ir mums nusispjaut vienam ant kito. Man Oktavas netrukdo. Aš netrukdau jam. Jis tam tikru metu pasipynė man po kojom ir aš nenukritau, vadinasi, mes galim būti kartu. Gatve greitai pražingsniavo baltaplaukis vaikinas juodais akiniais. Aš manau, kad galėčiau gyvent su juo.

 

-         Oktavai?

-         Mmm?

-         Kodėl mes kartu?

-         O mes kartu?

-         Mes kartu gyvenam. Kodėl mes bendraujam?

-         Vienintelė paslaptis – niekada nereikalauk iš žmogaus daugiau, nei jis tau gali duoti. Tu niekada net man neduosi interviu, aš ir neprašysiu, užtat tu apkabintum mane, jeigu aš ateičiau apsižliumbęs.

-         Taip. Jeigu nebūtum girtas.

-         O jeigu būčiau?

-         Pasiųsčiau tave rusiškai.

 

Mes grįžom namo. Mūsų namai. Visi sako, kad čia mano namai, nes dūmai sukiojasi palubėj, nes užuolaidos visad užtrauktos, jos tamsios ir tankios, nes prie durų mėtos batai, o ant sofos jau porą savaičių guli numesti juodi siauri džinsai. Nes kosmetikos gali rasti visur, o vonioj nuolat kvepia levandom, nes šaldytuve visad yra pepsi, o nuo žurnalinio staliuko niekad nenulipa žalioji fėja. Čia ir Oktavo namai, tiesiog mūsų poreikiai daiktams skiriasi, jam patinka seksas, knygos ir rašymas. Mes turim lovų, lentynų ir kompiuterį. Jis atsigulė ant sofos, dabar jis nežiūrėdamas bando sugraibyt cigarečių pakelį ir TV pultą nuo grindų. Ir dėmesio startas – beveik vienu metu spragteli žiebtuvėlis ir įsijungia TV, mane į vonią išlydi aštrūs dūmai ir perdėti garsūs „ach“ ir „och“, pabaigai jie tampa labai jau aukšti, jis tikriausiai žiūri kažką labai iškrypėliško.

Grįžusi radau jį tokį patį, jis net pozos nepakeitė, guli ant sofos su cigarete rankoj ir buku žvilgsniu žiūrį į ritmiškai judančius kūnus TV ekrane. Juokinga ir graudu, kad tai taip neestetiška ir vienoda, bet tokiai masei žmonių teikia laimės. Viskas čia juokinga ir graudu vienu metu. Juokinga, kad kažkoks idiotas Amerikoj nudvėsė paspringęs kepsnio gabalu, graudu, kad tas kepsnio gabalas jo gerklėj būtų geriausia Kalėdų dovana vaikui iš Somalio. Jis net pradėtų švęsti Kalėdas, jeigu jam kas duotų tą kepsnio gabalą.  Juokinga, kad kai buvau penkerių ir mano plaukai dengė mano išsišovusius šonkaulius man sakė, kad rūko tik kekšės, o nuo narkotikų mirštama bjauriausiose skylėse. Oskaras Vaildas mirė Paryžiuj… Juokinga, kad katės turi daugiau moteriškumo, nei ta keista mūsų kaimynė su Luji Vuitono rankine išpiešta vyšniom. Juokinga… Juokinga… Oktavas man lieptų mažiau galvot ir būtų teisus. Mes idiotų karta. Taip, mes laimingų, lėkštų idiotų karta. Mes ne kvailiai, o ne… Mūsų smegenys galėtų pasiekti Rivendeilą, mūsų skvarbūs protai mokėtų įsikišti į galaktikos ritmą, mes suvoktume, kodėl kyla karai, kodėl partrenkė tą pilką šunį, kuriam mes pirkdavom picą su vištiena ir ananasais, bet taip ir nesugebėjom prisijaukint, mes žinotume, kodėl mudviejų plaukai garbanoti… O ar mes norim suprasti? Ką mes darytume turėdami tą žinojimą? Mes apsikabintume, padėtume galvas vienas kitam ant pečių ir verktumėm, priverktumėm pilnas garbanas ir galbūt trumpam susiliestume lūpom, vien tam, kad nebūtų šalta,  nes mes nieko negalim pakeist. Mūsų čia nėra. Ir mūsų žinojimai nepadėtų mums rasti sau vietos.

Kažkas tada, labai seniai padarė klaidą. O kaip aš norėčiau pažiūrėt tau į akis ir išrėkt: „Suknistas idiote, kam tu išlipai iš medžio?!“ Kur veda šita civilizacija? Į aklavietę. Į kokia dar aklavietę? Mes jau aklavietėj. Mes jau įsirėmėm į nepralaužiamą plytų sieną ir daužysimės į ją tol, kol ji visa pasidengs mūsų smegenų gabalais. Jau daužomės.

Tada, tada labai seniai, kai dar tupėjom medžiuose, mes buvom tobula gamtos dalis. Mano šuo likęs nuošaly. Jis nesidaužo į jokią sieną, jis tobulas, jis turi savo kelią ir ramiai juo bėga, kartais prigula lekuodamas ir toliau skuodžia pirmyn, bet jis žino, ką daro, gerbiamieji. Jis toks užtikrintas ir ramus, nes jo gyvenimas kupinas, jo gyvenimas liejasi per kraštus, jis pilnas saugojimo, skalijimo ir šalto vandens, vizginančių uodegų ir mažučių aklų šuniūkščių gyvenimas. O mes save apsistatom keisčiausiais dalykais, bet vis tiek aplink mus  nesuprantamai daug erdvės. Pernelyg daug. Mūsų kūnai sintezėj su smegenine turi labai daug galimybių ir mes jų nesuprantam, viskas vyko per greitai, mes kaip trimetis su „Nintendo“, jis rankose laiko kažką tokio įdomaus ir gniaužiančio kvapą, bet jo pirštai dar nepakankamai išsivystę, kad jam pavyktų pereit bent pirmą žaidimo lygį.

O mes neieškom jokių atsakymų, gyvenam čia ir dabar, gyvenam taip, kad mums nereikėtų žiūrėti toli, susidurti su tuštuma, miglotais ir nesuvokiamais toliais. Mes bailūs ir tingūs, mes užsilipdom savo akis graužiančia žole, apsiklojam aksominėm teatro glamonėm, užtvindom ausis bliuzu ir mums nieko daugiau nebereik. Taip, parašykit dar tris straipsnius apie mūsų tuštybę ir trumparegiškumą, apie mūsų egoizmą ir pasidavimą šiam estetizmą nužudžiusiam amžiui ir mes palinguosim savo garbanotas galvas juokdamiesi, nes mes laimingi. Mes egoistiškai, trumparegiškai laimingi trimečiai, kurie numetė velniop jiems neįkertamą „Nintendo“ ir griebę medines lazdeles ėmė daužyt stalą bent jau iki kol jų pirštai bus pakankamai išlavėję greitai spaudžioti pultelio mygtukus.

Rodyk draugams