BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Apie smulkmenas.

2013-12-13 | Aš esu tai

Aš visada mėgaujuosi smulkmenomis. Tuo, kaip atrodo rankos po vandeniu, kuomet guliu vonioje. Arba rudeniniu kvapu, tokiu susimaišiusiu su šalčio trupiniais, įmirkusiais lapais ir dar gyva žeme. Tuo, kaip naktį nubudęs šalia miegantis vyras apglėbia mane per liemenį ir lengvai prisitraukia prie savęs. Ir aš visada pabundu. O pabudusi jaučiu jo rankos svorį ir skleidžiamą šilumą. Tada man visai neapmaudu, kad bus sunku vėl užmigti.

Tik tos gražios smulkmenos pamaitina labai trumpam… O po jomis turi gyventi ir kažkas, turintis didesnį svorį. Gulėti vonioje gera po sunkios, mylimu darbu užpildytos dienos, o ruduo geriausiai kvepia Vilniuje, nes Vilniaus rudenys man dovanojo ne vien kvapus. O jeigu mane žadintų menkaverčiai vyrai, tai jų rankos slėgtų, o užmigti būtų sunku visai ne todėl, kad ramiai gulėčiau klausydamasi jaukaus kvėpavimo šalia.

Ir ką aš noriu jums pasakyti? Noriu pasakyti, kad smulkmenoms, kurias kuria nereikšmingi ir besvoriai dalykai neverta teikti nei reikšmės, nei svorio.

paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


Abstinencija

2013-02-21 | Aš esu tai

Yra toks terminas abstinencijos simptomai, jis apibrėžia alkoholikų ar narkomanų būseną, tai organizmui pradeda trūkti įprastinės dozės. Dabar geriu vermutą, tai alkoholio neatsisakiau, o narkotikų niekada ir nevartojau…

Bet visai neprisėdu parašinėti nei čia, nei kur kitur (ir darbe neberašau, nes redaguoju ir slampinėju po statistikas jausdama kylančias šilumos bangeles kartu su besistiebiančiais gemius’o stulpeliais). Šiandien sėdėjau vonioj ir leidau karštai srovei iš čiaupo kliokti man ant blauzdų ir mėlynų kelių (nukritau Vilniaus gatvėj), galvojau kažkokį dialogą, kurio jau neprisimenu. O vakar, eidama namo ir sverdėdama sniege (blaiva, mano batai mane pakelia 10 cm aukščiau) mintyse aprašinėjau susitikimą teismo salėje. Ir dar neseniai buvau pabudusi naktį, kažką dėliojausi galvoj, šnekėjausi su seniai apdulkėjusiais draugais iš raidžių ir pastraipų, kai mane išblaškė paklausiant, ar gerai jaučiuosi. Manau, kad gerai, nes užmigau greitai.

Reiktų tiesiog susiimti ir susirašyti viską, ką sugalvoju, čia surašyti tai, ką kiekvieną vakarą planuoju, iš apmirusio sužadėtinio išsitraukti senus tekstus. Sudaužiau ne tik mylimojo DELL netbook’o ekraną (vėliau pakeičiau), apliejau klaviatūrą, bet galiausiai ir kroviklį sudaužiau. Mojavau laidu virtuvėje, jį kiek atleidau, maitinimo blokelis vožėsi į radiatorių ir šiam skimbtelėjus ėmė dūgzti. Blokelis, ne radiatorius.

Tiesa, nusikirpau plaukus. Ir man jau 24-eri.

paveiksliukas: weheartit.com

Rodyk draugams


Vienatvė.

2012-04-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Viena namuose praleidau kokias aštuonias valandas ir nežinau, kiek dar praleisiu, nes neįsivaizduoju, kada grįš mano butiokė Dovilė. Nežinau, ar šiandien grįš. Visą savaitgalį nekėliau telefono, neatrašinėjau į žinutes ir nebuvau įsijungusi pašto. Šiuo metu sistemingai tikrinu, ar gerai užrakintos durys ir kartas nuo karto pasižiūriu pro durų akutę į absoliučią tamsą, kadangi mūsų aukšte šviesa nebeveikia.

Būdama pakankamai keistu žmogumi aš nuolat isterikuoju palikta viena namuose, bet juose atsijungiu ir negaliu prisiversti kam nors paskambinti, pasikviesti į svečius ar tiesiog pakalbėti telefonu ar internetinėm priemonėm. Gal ir gerai, nes vienumoje pabūti kartais reikia. Tiesa, laikau įsijungusi dokumentikas ar serialus, kad girdėčiau žmonių balsus.

Šiuo metu geriu rūgštų ir sausą vyną, kurio pusbutelis liko nuo penktadienio. Vynas Justės, kuri svečiavosi, kai grįžom pas mus iš spektaklio, kuriame ji vaidino. Aš vyno beveik niekada neperku, nieko jame nesuprantu, mėgstu šlykščiai saldų, o jeigu nusprendžiu pragerti vienumą namuose, tai renkuosi alų.

Grįžau prie žurnalistikos. Užburtas ratas su ja gaunasi. Vis bandau liautis ir vėl atsiduriu ten pat - ofise prie savo mažučio krapštantis tekstuose. Šįkart ofisas mano nemėgstamam Žvėryne, kurio susisiekimo sistemos niekada gyvenime nesuprasiu, o kiekvieną kartą, kada Saltoniškių požemine perėją įveikiu sėkmingai ir atsiduriu toje pusėje, kurioje reikia, mane apima malonus pasidižiavimo savimi jausmas. Požeminių perėjų ir šiaip nemėgstu, o ta nemėgsta manęs ir savo apipaišytom sienom klaidina pastoviai. Tiesa, mėgstu tą vienintelį Vilniuje mašinų tunelį - kartą ten važiavom su vienu vaikinu ir jis sakė, kad nuo mažens įsivaizduoja, jog išvažiuos kokiam kitam mieste. Man patinka gabūs, ambicingi ir vyriški vyrai, kurie nebijo kartais kalbėt apie tokias smulkmenas, kai mes visiškai nepatogiai ir neturėdami laiko važiuojam pietaut į skylę, nes ten yra grūsto ledo su sirupu. Tiesa, tada nebuvo.

Dar man patinka gražios nuotraukos internetuose, kai žmonės fotografuoja savo jaukią kasdienybę. Aš nemoku fotografuoti, o jaukumą kurti galiu nebent virtuvėje. Šią savaitę kraustysiuos į kitą kambarį mūsų bute ir svarstau, kaip susidėlioti daiktus, kad būtų gražu ir funkcionalu. Nuvažiavus pas Geistautę visada džiūgauju, kokia ji šaunuolė su visais savo rankomis siuvinėtais maišeliais arbatžolėms, prieskoninėmis žolėmis ant palangės, užuolaidom, staltiesėm, pagalvėlėm, žvakėm ir smilkalais. Aš jau du metus negaliu nusipirkti rėmų senelio nuotraukoms, o Ilya Lagutenko į mane žiūri iš rėmo, kuriame seniau buvo diplomas už kažką. Mama renka juos visus (nerėmina, aną jau davė su rėmu prabangiai), nes jai smagu, kad aš toks gabus vaikas buvau. Beje, Ilya Lagutenko, tai nulupau nuo sienos Palangoj prieš daug metų, tąkart Mumiy Troll mačiau pirmą kartą, per koncertą verkiau, o juos apšildžiusios Arbatos nemėgstu iki šiol - negalima groti, kada aš matau užkulisiuose jau trypčiojantį Ilya. Su jo murkiančiu balsu, kaubojiškais batais ir kreiva šypsena. Beje, jau pasikalbėjau su draugu Rauno iš Estijos, kad atvažiuosiu į Mumiy Troll koncertą pas jį po kelių mėnesių.

Manau, kad gyvenimo praskaidrinimui einu pastovėt po karštu dušu ir su šilkiniais naktiniais toliau šlaistysiuos maršrutais kambarys - virtuvė - balkonas - ar aš tikrai užrakinau duris? iki kol užsimanysiu miegoti arba laikas taps tinkamas, kad atsikelčiau zyzdama. Bet atsikelčiau.

nuotrauka: atsiuntė Lukas. Beje, didžiąją dalį namų jaukumo man sukuria knygos. Užėjusi pas žmones visada ištaikau progą peržiūrėti, kokias knygas jie turi. Kuri knyga padidintų šansus su manim permiegoti? Manau, kad Juan Marsé „Driežo uodegėlės”. Arba dar Thomas Bernhard „Grimzdėjas”.

Rodyk draugams


Filosofija

2012-01-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Ich wohne in meinem eigenen Haus,
Hab Niemandem nie nichts nachgemacht
Und - lachte noch jeden Meister aus,
Der nicht sich selber ausgelacht.
Über meiner Haustür.

Friedrich Wilhelm Nietzsche

Filosofiniai plepalai buvo mūsų mėgstama tema, kai buvom paauglės. Žinoma, kad tai buvo savęs ieškojimo metai, visi norėjo būti labai originalūs, tačiau užuot bėgus iš namų (nebėgom tikriausiai todėl, kad tėvai buvo liberalūs ir iš namų išeiti leisdavo) mes puoselėjom savo išsilavinimą. Tai buvo tam tikra protesto forma - skaityti ne tik Harį Poterį. Būdama vienuoliktokė įskaitiniam darbui paruošiau literatūrinę kompoziciją pagal Nietzsche tekstus (lietuviškai, nors tada vokiškai susišnekėdavau). Atsimenu, kad mane klaikiai piktino, kaip galima nesuprasti dalies apie aguonas bažnyčių griuvėsiuose. Žinot, kad paaugliai keisti, nes jų neuroniniai tinklai formuojasi iš naujo? Neuronų sinapsės (jungtys) yra atminties ir įgūdžių esmė - vaikai jų turi daugiau, o paauglystėje jos persiformuoja. Būtent todėl paaugliai elgiasi kvailai, tai nėra tiesiog mistiškai romantiškas ir trenktas gyvenimo tarpsnis. Viskas yra paaiškinama. Mokslas yra magija, tačiau jį reikia išmokti mylėti. Kitu atveju viskas atrodys labai ciniška.

F. W. Nietzsche irgi reikia mokėti mylėti. Man jis niekada neatrodė negatyvus - manau, kad jis tiesiog egzaltuotas ir literatūriškas stoikas. Beje, jis labai nepatiko mano dėstytojui universitete, bet pastarasis dažnai būdavo girtas, todėl jis buvo linksmas ir visus dažniausiai labai mylėjo be jokios priežasties. F. W. Nietzsche meilę, žinoma, reikėtų užsitarnauti, manau, kad tai teisinga.

Kita vertus, kas yra meilė? Dopaminas su serotoninu išėję pasivaikščiot per sinapses?

Asmeniškai aš šypsausi, nes man labai gražu. Įsivaizduojat, kad kitas žmogus pakeičia cheminius procesus jūsų organizme? Die fröhliche Wissenschaft!

nuotrauka: weheartit.com, jeigu nežinote, tai portretinėje tatuiruotėje yra Nietzsche.

Rodyk draugams


Tatuškės

2012-01-29 | Aš esu tai, Kasdieniška

Savo pirmąją (ir kol kas vienintelę) tatuiruotę pasidariau pirmam kurse - visiškai spontaniškai. Norėjau kažko, nebuvau tikra, nusprendžiau pasidaryt Placebo logotipą - širdį su sparnais, kad įprasminti savo asmeninę laisvę (dabar taip sakau, seniau sakiau kiek kitaip ir tam turėjau priežasčių). Žinoma, darytis mėgstamiausios roko grupės logotipą yra iš principo debiliška, bet aš tikiu tuo, ką jis man reiškia. Visada tikėjau. Nepaisant to, kad reikšmė truputį keitėsi. Žinoma, kad Placebo man labai patinka. O ir ženkliukas pats iš savęs gražus. Ir savaime aišku, kad aš pasakysiu bet ką, kad save pateisinti (nors šita situacija ne tokia).

Savo čiurną atidaviau, mano galva, geriausiems meistrams Lietuvoje - Ramas Tattoo studijai. Dabar dar galėčiau išskirti Eddy Tattoo - svarsčiau apie galimybę eiti čia, ten vėriausi dermal`ą (pastarojo nebeturiu), bet nusprendžiau grįžti pas savo meistrą. Mane tatuiravo Paulius, kuris yra labai malonus ir mielas žmogus. Jo bei Ramo profesionalumą įrodo ir mėnesiais besitęsiančios eilės - eidama į studiją maniau, kad kol sulauksiu savo eilės, tai galėsiu persigalvot. Teoriškai eilės turėjau laukti apie du mėnesius. Žinoma, man paskambino jau tą patį vakarą, kažkas atsisakė, mane pakvietė grįžti rytoj. Pusantros valandos ir šlubčiojau namo.

Žinau, kad darysiuos daugiau. Nes man gražu, nes tai tam tikras pareiškimas, nes jausmas, kada daro tatuiruotę yra tiesiog siurrealistiškai geras. Svarstymai apie piešinius yra arba arba. Arba kas nors, kas man atrodo labai prasminga, arba kas nors pošlo, juokingo, klasikinio, elementariai gražaus, tačiau be didelės minties. Šiandien sugalvojau jungtį tarp šitų dviejų, bet rašydama įrašą nusprendžiau, kad tai netinkama.

Sunku.

Ką jūs galvojat? Plačiąja prasme.

P.S. Kur galėčiau persivert dermal`ą? Noriu, kad jis būtų ten pat, kur buvo. Eddy Tattoo nebeturi meistrės (ar jau turi?), į Angį neisiu iš principo (jie man kažkada sakė, kad cutting nėra skarifikacijos forma, o amputacija. Net tiesioginio vertimo prasme, tai idiotiška, o ir šiaip nereikia su manim ginčytis apie modifikacijas). Į Drakono ženklą ir Paradizę irgi neisiu. Mane domina asmeniniai kontaktai. Sonia? Kas dar? Pati sau į tokią vietą tikrai nesiversiu - labai nepatogu.

nuotrauka: vos užgijus, norėjau parodyt draugams. Piešinys truputį modifikuotas, nes nenorėjau nei didinti, nei keisti vietos, o Paulius nesutiko daryt  originaliai smulkaus tokio dydžio ir ant čiurnos, nes tikėtina, kad gyjant toks susilietų. Labai gerbiu meistrus, kurie atsisako dirbti, jeigu žino, kad nebus maksimaliai gerai.

Rodyk draugams


Sneak peak į knygą: Ištraukos.

2012-01-22 | Aš esu tai

Labiausiai mane džiugina rašymas - žinoma, aš myliu savo draugus ir šeimą, man patinka būti su vyrais, mėgstu vakarėlius ir naktinėjimus mieste, nusiraminu rytais darydama makiažą, o vakarais virpu skaitydama knyga, bet tiesa ta, kad laimingiausia būnu rašydama. Ir tie gyvenimo etapai, kada galiu rašyti produktyviai visada yra geriausi mano gyvenime.

Būdama paauglė norėjau išleisti knygą dar nepasiekus pilnametystės - tokiu būdu gaučiau daug dėmesio, o pastarasis man labai patinka. Gerai, kad neišleidau. Beje, anuomet tekstus rašydavau tik ranka - iki šiol nesu jų suvedusi į kompiuterį, nes man jie nebepatinka.

Dabartinius tekstus po truputį krapštau iki tikiuosi, kad po kelių metų jie virs knyga. Norėčiau.

Pastaruosius metus mano gyvenimas yra kažkokios nuotrupos, kurias aš rankioju pusiau pramerktom akim, aš jau nė neprisimenu, kada pastarąjį kartą buvau iš tiesų pabudusi. Kada nusipurčiau miegą iki paskutinio snaudulio kibaus pirštelio apsivejančio mano riešus, kada nuovargis liovėsi man bučiuoti krūtinę nulipęs nuo pilvo. Šaltakraujis inkubas dvišakiu liežuviu laižantis man kaklą. Pastaruosius metus truputį dusdavau. Įsivaizduodavau, kad kaltas nuovargis, vienas iš Lilitos sūnų, kuris naktis po nakties lipa ant manęs ir dusina. Galėčiau prisiekti, kad vos pabudus mano kaklas ir krūtinė būna seilėti - nuovargio liežuviais nulaižyti.

Žinot, moteris neturi būti kvaila gražuolė, kad pasiektų gyvenime reikšmingų dalykų, moteris turi mokėti neparodyti savo intelekto ir žavėti savo grožiu ir rafinuotumu, lengva arogancija arba kiek perdėtu lipšnumu, o kai tai jau taps įprasta, prabilti apie Dostojevskį ir galutinai prikaustyti dėmesį. Vos dėmesiui pradėjus silpti, iškart atsukti nugarą ir užtikrintai išeiti. Būti moterimi yra menas, būti vyru - darbas.

Dievas mane sukūrė iš jūsų šonkaulio… Kai aš buvau jūsų šonkaulis, tai aš mačiau jūsų plaučius prisipildančius oro ir vėl subliūkštančius, aš mačiau jūsų skrandį ir tabako dūmus jūsų trachėjose, aš mačiau jūsų širdį, vyrai mano. Aš mačiau daugiau nei jūs kada regėsite. Ir kiekvieną kartą, kada tu man prisimerkęs kalbėsi apie tai, kaip tu moki valdyti moterį… Aš mačiau tavo širdį.

nuotrauka: jeigu prisėdu rašyti, tai atrodau taip, kaip nuotraukoje - nepasidažius ir su senelio megztiniu.

Rodyk draugams


Šeimos vertybės.

2012-01-17 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien komentuodama kolegos pasidalintą straipsnį apie lapę, kuri nusigraužė koją patekusi į spąstus, prisiminiau savo senelį. Pradžiai, tai tam brakonieriui bus atimtas medžiojo pažymėjimas metams ir atimti minėtieji spąstai. Prisimenat tą sceną iš „Krikštatėvio“, kur Bonasera nori, kad jo dukters skriaudikai būtų nužudyti? Donas sakė, kad jis nėra žiaurus, jo duktė gyva, tad tie du amerikiečiai vaikinai tiesiog bus sužaloti. Teisinga?

Žinoma, kad tam kaimiečiui niekas kojos nepjaus, bet mano dėdė visad labai doniškai sako, kad gyvenimas sukasi ratu ir kiekvienas tavo veiksmas grįžta - jeigu ne tau, tai tavo vaikams ar mylimiesiems. Aš manau, kad norint karminį teisingumą galima ir slogai priskirti (ar ne, Linai), tad tokiems skirčiau visuomenei naudingų darbų, bet šiandien ne apie tai.

Prisiminiau, kaip man senelis pasakodavo, kad Sibire lapės gan dažnai nusigrauždavo kojas. Jie, būdami vaikais, sekdavo kraujo pėdsaku, kad tas lapes užmuštų. Tiesa, vėliau medžioti jis vengdavo, nes kartą, susiruošęs su broliais ir draugais, taigoj rado pasikorusį vyrą. Netrukus po to, skersvėjo trenkiamos durys jų namuose užspaudė kačiuką, kuris senelio akyse mirė. Sakė, kad tik tada jam labai pagailo medžiojamų gyvūnų ir nuo to laiko jis niekada nemedžiojo. Mano senelio istorijas labai sunku patikrinti, nes jas pasakodavo tik man - apie žvejybą krepšiais, ikrų statines, koldūnus su aviena, meškas, arklių ganymą ir tai, kaip žiemą jie spjaudė į sniegą ir po akimirkos išsiimdavo ledukus.

Esu labai į jį panaši - tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis savybėmis. Ir visada labai norėjau tikėti visomis jo istorijomis. Net ir dabar, suprasdama, kad dalis jo pasakojimų buvo suasmenintos pasakos aš ieškau aplinkelių, kurie suteiktų man šansą jas paversti tiesa. O tądien, kai pasibelsiu į bet kurias duris (tikrai į bet kurias, nes ruskaya dusha) Verkh. Chumanka gyvenvietėj, Baevskiy rajone, Altajaus krašte, seni žmonės man būtinai linkčios galva, nes viskas juk tikrai tiesa. Staugiantys vilkai ir jodinėjimas ant avinų, mongoliškos šaknys ir žolininkė proprosenelė, kuri mirė būdama šimto vienerių. Jie man dosniai pils degtinės ir duos pauostyt duonos, kvies nakvoti ir parodys geležinkelį, kur mano senelis, būdamas keturiolikos, pirmą kartą gyvenime pamatė traukinį.

nuotrauka: nugooglinta. Mano senelis pradėjo fotografuot tik armijoj. Nežinau, kur viskas išsimėtė, bet liko Zenit 3M ir naujesnė, automatinė Vilia. Ir dvi dėžės nespalvotų nuotraukų.

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Apie meilę ir vyrus, kuriuos aš myliu labai retai.

2011-12-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Aš mėgstu skaityti senus savo įrašus - visada palaimingai šypsausi, nes šiandien atsimindama liūdnokas akimirkas suprantu, kad tada aš būnu labai graži. Tokia mylinti, viltinga ir nuoširdi. Retai tokia būnu. Mėgstu atsiminti ir saldžiąsias būsenas, kai vidurdienį išlipu iš taksi ir kopiu į savo ketvirtą aukštą (Įsivaizduojat, gerus pusę metų maniau, kad penktas. Dabar vėl nesu tikra). Lipdama šypsausi puse lūpų. Įsimylėjus.

Aš skaičiau vienoj knygoj, kad įsimylėti yra, kaip įsipjauti, įsidurti, įsikirsti… Visokie netyčiai įsi. Nerimti visiškai, praeinantys, kai papūti, ar pabučiuoji skaudantį pirštą, pašnabždi jam, kad laikina ir viskas būtinai bus gerai, mano gražusis piršteli. Įsimylėjus gali sau racionaliai pasišnibžėdi vat nafig man to reikia. Ir praeina.

Kai myli, tai su savim susikalbėti būna sunkiau.

Tiesą sakant, labiausiai aš myliu save ir savo gyvenimą, todėl susirenku smulkmenas ir dėliojuosi jas sau į kerteles. Pasiimu rankas, didelius delnus tobulai apvaliais nagais, kuriuos atpažįstu net blankioje nuotraukoje, mėlynas akis, tokias prisimerkusias, žiūrinčias į mane su keistu susižavėjimu. Ir važiuojam mes visiškai ne ten. Pavežiok mane aplinkeliais vėl!. Ir kreivoką šypseną, kai pasakoju, kaip mes iš tiesų susipažinom. Tokia šypsena išburia ateitį, kurioje aš atsibundu tavo lovoj. Nors aš irgi šitaip šypsojaus. Manau, kad net seniau nei tu.

Aš labai jus myliu. Tik nedideliais kiekiais.

Rodyk draugams


Teatras

2011-10-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar laukdama picų savo buvusio kolegos gimtadieniui vartinėjau „Laisvalaikį” ir skaičiau „Arkos” galerijos savininkės interviu - jos tėvas aktorius ir ji kalbėjo, kad momentas, kuomet užgęsta šviesos, o aktoriai pradeda vaidinti jai yra sakralus.

Neimsiu ginčytis, tačiau man momentas, kuomet aktoriai nusilenkia, o publika ploja yra magiškas. Aš per jį visada apsiverkiu. Šiandien žiūrėjom „Kvailių vakarienę” rusų dramos teatre. Labai mėgstu šitą teatrą, jo aktorius ir rusų kalbą, o šita komedija tikrai labai gera. Ir tikrai juokinga. Bet vis tiek apsiverkiau. Nes ta akimirka, kada aktorius iš personažo vėl tampa savimi, kada visiškai pasikeičia jo veidas ir judesiai man yra stebuklas. Ir matai, kaip jaunosios kartos aktoriai plačiai šypsosi, o vyresnieji dažniausiai įgauną savito šaltumo.

Nuėjus į teatrą aš visada patikiu tuo, kad žmonės yra geri ir gražūs. Tik šįkart ne dėl aktorių, o dėl publikos, nes man labai gera jausti publikos vieningumą, sutartinai su jais ploti, juoktis ar dūsauti, jeigu šoka Nerijus Juška. Ir man labai gražu žiūrėti, kad čia žmonės neturi jokių problemų ir tiesiog džiaugiasi estetika. Tada imu suprasti, kodėl močiutė važiuodavo iš Varėnos į absoliučiai visus spektaklius, kodėl žiemą ji veždavosi aukštakulnius, kuriuos persiaudavo, kodėl ji laukdavo traukinio iki trijų ryto, o tada pamiegojusi vos porą valandų keldavosi į mokyklą mokyti rusų kalbos ir literatūros.

nuotrauka: iš spektaklio, kurį mačiau šiandien.

Rodyk draugams