BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Nenoriu rašyti.

2011-08-21 | Aš esu tai

Aš labai noriu jums kažką parašyti, labiau noriu kažką parašyti pati sau… Ar savo vyrams, savo draugams, savo nuotykiams ir savo naktims. Bet tegaliu mestelėti lakoniškų smulkmenų, nes mano emocijos labai lakoniškos. Aš tiesiog pavargstu darbe, tiesiog išgeriu stiklą, tiesiog nusiperku naujų drabužių - jokios metafizikos ar poezijos.

Norėjau bent jau susivesti senus tekstus (daug kas popieriuj - man tai anuomet atrodė tikriau), juos suredaguoti, bet, pirmiausia, išsigandau. Žinau, kad juos rašydama turėjau daug emocinio krūviu ir žinau, kad jie geri. Gal niekada tokių gerų nebeparašysiu. O penktadienį kalbėjau su vienu draugu ir mudu nusprendėm, kad redagavimas atima jausmą - nes kada personifikuoji savo emociją, tai tavo darbas, žinoma, netobulas. Bet ir tavo emocija negalėjo būti tobula - ji nebuvo vientisa, tavo ašaros pynėsi su susižavėjimo kupinais dūsavimais, o pyktį lydėjo prisimerkusios akys…

Imsi ir techniškai atliksi idealiai, kiti gal džiaugtis, o tu nuo savo darbo ir nuo prisiminimų, kuriuos jis neša nutolsi. Liūdna.

Todėl ir nedarau nieko. Laukiu įkvėpimų, laukiu, kol bus verta, kol galėsiu puse lūpų šypsotis užuominomis pasakodama tai, kas man gniaužia kvapą.

Bet… Nors man sakė, kad jeigu aš nerašau ar negaliu rašyti, tai gal visai neverta… Aš manau, kad verta. Kad bus verta. Tiesiog ne šiandien.

Rodyk draugams


Ką Reda veiks savaitgalį?

2011-07-21 | Aš esu tai, Kasdieniška

Nors šiuo metu Reda miršta darbe, nes klaikiai karšta ir sunku susikaupti, bet ji jau galvoja apie savaitgalį.

Pastaruoju metu esu įstrigusi Vilniuje, nes kasdien dirbu, o savaitgaliais neturiu didelio noro planuoti, todėl paprasčiausiai išlendu į miestą ir tradiciškai grįžtu namo paryčiais. Eglė kalbėjo, kad jai grįžti namo per stoties rajoną bei Naujininkus nejauku, o aš labai nustebau, nes manęs šis kelias visai nebaugina. Eglė pasijuokė, kad, žinoma, jog nebaugina, nes aš arba važiuoju taksi arba pareinu septintą ryto, kada miega ne tik vietiniai jaunuoliai, bet ir dauguma padorių žmonių.

Padorumas ir atsakomybė visada buvo mano silpnosios pusės, tačiau šiuo metu aš atsakingai planuoju savo kuprinės turinį, nes noriu padoriai atrodyt per Summer Sound muzikos festivalį Liepojoje. Važiuoju ten ir pasiimu dvi savo mokyklos laikų drauges, nes šiek tiek padėjau latviams su infosklaida, galbūt dar šiek tiek padėsiu ir festivalio metu.

Festivalyje penkios scenos, o aš jau dvi savaites klausau Toploader - Dancing in The Moonlight. Jie irgi ten bus. Ir dar daug visko ten bus, bet labiausiai noriu pajūrio smėlio, jūros, pasidegint skambant muzikai ir rytą pradėti su šalto alaus bokalu rankoj vos išsliuogus iš palapinės.

Dar noriu skaidrių guminių batelių, kuriuos su Dovile nusipirksim po kelių valandų. Ir dar noriu srybėlės, kurią nežinau, ar nusipirksiu, nes neįsivaizduoju, kokių skrybėlių šiuo metu yra parduotuvėse. Mes sumąstėm, kad būtų smagu tranzuot, kaip senais laikais. Ir jau apatarėm, ką rengtis ir kokius drabužius bei batus pasiimti.

Tai važiuojam. O jūs važiuojat?

nuotrauka: aš ir Dovilė Latvijoj.

Rodyk draugams


Interviu 370.

2011-07-07 | Aš esu tai

Vakar mano draugė Vytė man atvežė Vilniaus Dienos žurnalą 370. Buvau tikra, kad seniau jo formatas buvo mažesnis, bet tebūnie. Prieš keletą savaičių gavau laišką iš šio leidinio redaktorės (kuri, pasirodo, seniau buvo redaktorė leidiny, kuriam aš dabar dirbu) su prašymu duoti interviu apie mano blogą ir mane. Sutikau. Ir dar pasifotografavau su Visvaldu, kuris, mano galva, yra kylanti žvaigždė ir turi belenkaip, kaip pasakytų Vytukas, daug potencialo.

Nežinau, kaip ten su autorinėm teisėm, bet nemanau, kad mane kas į teismą paduotų - publikuoju interviu, kalbėjausi su redaktore Jurgita K.

J: Reda, kodėl rašai blogą - juk galima savo nuoskaudas beigi džiaugsmus ir į sąsiuvinį langeliais rašyti. Na, jei ranka rašyti tingu, tai į wordą…

R.: Visų pirma, tai aš abejoju, kad tebemoku rašyti ranka. Esu susižadėjusi (vestuvėms jaučiuosi pernelyg jauna ir lengvabūdiška) su savo Dell Inspiron Mini. Mudu visada kartu - namie, darbe ir paskaitose. Visus tekstus renku tik glostinėdama savo mažiuką. O į wordą aš irgi rašau. Tik šiek tiek rimtesnio turinio rašinius. Kada išleisiu knygą, tai pasikviesiu visus ir vaišinsiu viskiu. Be ledo, žinoma. Rimtesnio turinio rašiniams man reikia daug laiko ir nusiteikimo. Šitai nevisad ateina, tai pradėjau rašyti tinklaraštį, atsirado skaitytojų, jis džiugina mano bičiulius. O man patinka, kai žmonės džiaugiasi, tai ir tinklaraščiauju.

J.: Pristatydama save tinklaraštyje sakai, kad čia žaidi ekshibicionizmą (tik nesupraskit pažodžiui - mes čia ne apie tuos, kurie iš krūmų iššoka ir savo kelnių turinį demonstruoja) . Tuomet būk miela ir atsakyk: kiek tame blogo (tinklaraščio) rašyme yra žaidimo, o kiek to ekshibicionizmo? Ir ar tau neatrodo, kad šis atvirumas virtualioje erdvėje gali tau pakenkti? (Čia jau turiu omeny tikruosius maniakus, bet nebūtinai ekshibicionistus…)

R.:Tas ekshibicionizmas ir yra žaidimas. Nesu grubiai atvira, mėtau užuominas, kalbu apie smulkmenas, o tie, kurie su manim kuria mano smulkmenas gali atsirinkti mūsų bendrus prisiminimus, mūsų potyrius ir jausenas. Tinklaraštyje nėra nė vieno melagingo įrašo, absoliučiai viskas yra tiesa ir po viskuo slypi istorijos, tiesiog jos nėra akivaizdžios, bet jos vis tiek ekshibicionizmas. O žaidimas jų supratime.
Kartais sulaukiu įdomių laiškų. Labiausiai man patikusį sudarė viena eilutė: „Reda, tu esi arogantiška kalė.” Dar kažkas tvirtino, kad man reikia psichologo, kad aš ilgiuosi meilės ir kad jie mane kasdien mato ir pažįsta, todėl gali tvirtai pasakyti, kad tinklaraštyje aš save pateikiu visai kitaip, būtent todėl aš esu melagė ir idiotė. Tokius žmones aš paprasčiausiai pasikviečiu kavos ir pasiūlau tą patį pakartojus į akis padėti man tapti geresniu žmogumi. Niekas nesutinka. Tad mano maniakai gyvena internetinėje erdvėje, o aš, matyt, esu pasmerkta visą likusį gyvenimą būti psichologinių problemų turinčia melage arogantiška kale. Tiesa dar man du žmonės buvo parašę, kad aš panaši į Kirsten Dunst.

J.: Gerai, o nuo ko viskas prasidėjo? Atsibudai vieną rytą ir nusprendei, kad negali nerašyti? O gal buvo rimtesnių priežasčių - įsimylėjai arba, atvirkščiai, išsiskyrei su vaikinu?
R.:Su draugėm jau pradinėje mokykloje rašydavom visokias istorijas į sasiuvinukus. Gimnazijoj atradom internetą ir rašėm blogą su suolo drauge. Buvom gan protingos, bet paaugliškai piktos, tai ironiškai baksnodavom visokiausius tekstus. Vėliau aš rašiau tik sau, o tada nusprendžiau, kad tinklaraštis smagu, kad vėl noriu rašyt apie ką nors paprasto, kad šiaip noriu rašyt, o rimtiesiems tekstams, kaip ir sakiau, man reikia nusiteikimo.
Nors mane vyrai labai džiugina, bet negalėčiau pasakyt, kad jie daro didelę įtaką mano gyvenimui. Tad ne, jokių meilių ar nemeilių.

J.: Kaip dažnai rašai į savo tinklaraštį? Ir nuo ko tai priklauso: nuo užimtumo, nuo nuotaikos (na, pavyzdžiui, mėnulis ne tas ar ne ta koja iš lovos išlipai).

R.: Pastaruoju metu retai, nes aktyviai dirbu žurnalistinį darbą, tai prisirašau ten, tad priklauso tiek nuo užimtumo, tiek ir nuo darbinio ar su mokslais susijusio rašymo.
Nuo nuotaikos… Galbūt. Tiesą sakant, kartais kasdieniškos smulkmenos man padaro labai didelį įspūdį ir aš noriu apie tai parašyti, kad pati prisiminčiau skaitinėdama senus įrašus. Kartais rytais nusiperku kavos, einu į darbą ir žmonės pusryčiauja prie staliukų lauke, vedžioja šunis, ramiai rūko prieš įeidami į ofisą ir pradėdami darbo dieną. Vasarą viskas vyksta lėčiau ir harmoningiau. Man tai labai gražu. Apie tai mielai parašyčiau. Kažkada esu rašius.

J.: Ar nuotaikos atsispindi įrašuos? Jeigu gatvėje ką tik aptėškė mašina, tai juk nerašysi, kokie visi aplink faini ir kaip gera gyventi Lietuvoje…

R.: Gal taip nevisada atrodo, bet aš labai pozityvus žmogus. Aptaškė mašina? Na ir? Taigi išdžius, galima persirengti, o Lietuvoje yra labai gera. Nuostabiai graži šalis, idealus gyvenimo ritmas - nėra pernelyg daug miesto įtampos ir judesio, tačiau pakanka miesčioniškumo - gražios parodos, fantastiški teatrai, krūva puikių muzikantų, neįsivaizduojamas skaičius (tokio dydžio valstybei) vasaros festivalių, nuostabi kalba, gal kartais piktoki žmonės, bet bent jau natūralūs, be plastikinių šypsenų, tokie truputį kaimiškai mužikiški, bet man tas labai žavu. Beje, gyvendami mažoje valstybėje, kuri patyrė daug nuoskaudų, esame įpratę taikytis prie aplinkos ir ja domėtis. Kuris vokietis, amerikietis, ar rusas kalba trim kalbom (juk daugelis mūsų kalbam lietuviškai, rusiškai ir angliškai, daug kas papildomai mokam lenkų, vokiečių, prancūzų ar ispanų)? Ir jūs gi žinot, kas yra JAV prezidentas, o ar jie žino, kas mūsų prezidentė?
Žodžiu, grįžtant prie tinklaraščio, tai įrašuos aš dažniau rami arba laiminga, nes paprastai tokia ir būnu. Jeigu rašau kažką pikčiau, tai tikriausiai juokauju, ironizuoju arba esu baisiai pavargus.

J.: Dar sykį pasinaudosiu informacija, kuri viešai prieinama virtualioje erdvėje. „ Mokausi baisiai gudrų ir sunkų dalyką - molekulinę biologiją, o kai užaugsiu, tai būsiu žurnalistė ir vadybininkė” - rašai apie save. Kodėl rinkaisi tiksliuosius mokslus, o ne tą pačią žurnalistiką?

R.: Labai nemėgau istorijos ir jos nesimokiau, nenorėjau laikyti egzamino. Užtat man puikiai sekėsi chemija ir biologija. Nepaisant to, jau mokykloje nujaučiau, kad rašysiu (redakcijoje pradėjau dirbti būdama vienoliktokė, ne todėl, kad trūkto pinigų. Tiesą sakant, man tiesiog patinka dirbti), organizuosiu renginius ar vadybininkausiu. Tiesiog aš manau, kad arba tu gali rašyti, arba tu negali rašyti. Arba tu esi organizuotas žmogus, kuris turi vadovo savybių, arba nesi toks. Niekada netikėjau (ir dabar netikiu), kad studijos (ypač Lietuvoje, kur didžiąją dalį studijų sudaro teorija) man padės geriau rašyti ar suteiks organizuotumo. Stojau ten, kur man įdomu ir kur kasdien sužinau kažką naujo. Ir aš myliu mokslą - tai mano tikėjimas, mano dievas ir mano magija. Dabar labai populiaru visokios metafizikos ir raganavimai, dar budizmas, o kiti tampa itin krikščioniški… O jūs žinot, kokiu tikslumu transkribuojama DNR? Ir kokiu greičiu? Ir kaip tobulai nauji baltymai susisuka? Man tai atrodo nuostabu.

nuotrauka: tos fotosesijos nuotraukų dar neturiu, tai įkelsiu seną ir nelabai į temą. Bet ji bent jau vizualinis įrodymas, kad aš būnu ne tik darbe, mieste arba įdomiose lovose. Aš mokausi dar. Kartais. Nuotraukoje mokausi fizikinę ir koloidų chemiją.

Rodyk draugams


Aš turiu labai gražią suknelę.

2011-07-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Penktadienį man klaikiai nukrito spaudimas. Buvau pamiršus tą jausmą, bet kadangi mes su alpuliu, galvos sunkumu, dvigubėjančiu ir šiek tiek juostančiu vaizdu, kurį lydi ūžesys galvoj, esam labai susidraugavę, tai iškart supratau, kas man darosi.

Būdama brandžia ir protinga mergina išgėriau gal penkis kavos, grįžus namo zyzdama sukūrukiau nuo ryto likusį pusę pakelio (supraskite, kad ryte buvo pilnas), palindau po šaltu dušu, o tada buvau apsisprendusi viena namie gerti vyną, bet išėjau į miestą. Šioje situacijoje vieninteliai protingi sprendimai yra šaltas dušas ir alkoholis (jis spaudimą pakelia. Žinoma, kad užtenka stiklo viskio).

Vėliau sekė šeštadienis, o besivartant lovoj su sužadėtiniu nr. 2 prabėgo ir sekmadienis. Dabar yra beveik vidurnaktis, bet aš turiu darbo dar geroms porai valandų. Ką tik nusivaliau makiažą, nusiploviau veidą prausikliu, tada muilu, tada dar papildomai šveitikliu, nes niekaip negalėjau nusivalyt tušo ir akių pieštuko likučių. Vėliau supratau, kad mano paakiai tiesiog pajuodę.

Bet žinot ką… Kada alpdama penktadienį ėjau namo, tai pro mane praėjo vyras pasikvėpinęs Hugo Boss kvepalais, kurie man kelia daug asmeninių sentimentų ir eidama galvojau, kad Vilnius taip magiškai mane apkabina, kada einu į darbą nešina puodeliu kavos jis toks solidus ir skubantis, toks su kostiumu, bet pakankamai atsipalaidavęs, kad galėtų priešpiečius valgyti parke. Ant žolės. O kada grįžtu naktį, tai mano Vilnius irgi toks vangus, jis šiek tiek švinta, šaltai glostinėja mano nuogas kojas, kartais pakiša po mano kaukšinčiais batais kokį akmeninio grindinio kampą, aš klupteliu ir mano išmanusis telefonas gabalais pasklinda kažkur Pamėnkalnio gatvėj. Jums pasirodys juokinga, bet jaučiuosi, kaip Anthony Kiedis iš Red Hop Chilli Peppers, kuris dainuoja savo miestui. Paskaitykit žodžius - jam jo miestas yra mergina, o man Vilnius yra trisdešimtmetis, kuris augo nedideliam miestely, o vėliau atvyko į sostinę, jam gerai sekasi ir jis jau šiek tiek pretenzingas, tačiau niekada neatsikratys savo kaimiško nuoširdumo ir sentimentalumo.

Žaviuosi tuo.

Apie asmeninį gyvenimą šiuo metu pasakoti nenoriu arba negaliu, o apie darbą kalbėti man neįdomu. Ir pastaruoju metu aš matau labai daug Vilniaus. Kartais daugiau nei derėtų…

P.S. Suknelė, kurią vilkiu nuotraukoje yra viena mėgstamiausių. Apie ją jau rašiau šiame tinklaraštyje.

nuotrauka: dangstausi viskiu nuo fantastiško fotografo.

Rodyk draugams


Savanoriavimas.

2011-05-29 | Aplinka, Aš esu tai, GaDi

Jeigu skaitėt spaudą ir skaitot mane, tai galėjot nuspėti, kad turėjau truputį darbo su GaDi muzikos festivaliu, bet situacija daugiau mažiau sutvarkyta, o kitais metais žiūrėsim. Aš oficialiai pasitraukiau iš organizacinio komiteto, nes atidirbau tris metus.

Netikiu savanorišku darbu vien iš altruizmo. Taip, aš myliu tą festivalį, daug į jį įdėjau, man brangūs jo organizatoriai, man patinka mano darbo pobūdis ten, bet per tą laiką aš išmokau tiek, kiek tas renginys ir jo organizavimas man galėjo duoti.

Jeigu likčiau komandoje, tai dirbčiau tik dėl darbo. Dirbti tik dėl darbo ir negauti už tai jokio atlygio yra mažų mažiausiai kvaila. Ir neteisinga kitų komandos narių atžvilgiu. Atlygis savanoriško darbo atveju yra patirtis, naujos žinios, graži eilutė į savo CV. Per tris metus tiek jau gavau. Jeigu likčiau, tai norėčiau atlygio pavedimo į savo sąskaitą pavidalu. Žinoma, kad šio renginio idėja nėra tokia.

Jo idėja yra dirbti savanoriškai, gauti reikiamą patirtį, ją džiaugtis, dėl jos mylėti renginį, o susirinkus viską, ka galima (ir labai daug atidavus, žinoma. Neduodant mažai atgal gauni.) pasitraukti prieš tai pasidalinus žiniomis su jaunesniais komandos nariais. Ir ciklas kartojasi.

Pastaruoju metu madinga kalbėti apie savanoriavimą. Šie metai juk savanoriavimo metai. Mane glumina savanorystės idealizavimas. Juk savanoriauti niekas neverčia, eini, nes tau pačiam įdomu, nes tu matai tame perpektyvą ir asmeninę naudą.

Ar matėt savanorį, kuris žliumbia ir zyzia, koks nemielas jam tas darbas? Jeigu matėt, tai jis idiotas, kuris nesuvokia, ką daro. Tikrieji šaunuoliai, kurie rimtai aukojasi yra tėvai dirbantys nekenčiamą darbą tam, kad jų vaikai turėtų gražų gyvenimą. Mamos, kurios keliasi saulei kylant, kad iškeptų blynų, sušukuotų savo mergytėms plaukus ir skubėtų į ofisą. Ir tėčiai, kuriems skauda širdį, nes jų sūnūs pirmuosius žingsnius žengia auklėms stebint.

nuotrauka: mes esam labai laimingi savanoriai. Aš, Povilas, Colis.

Rodyk draugams


Labas, suaugusių žmonių pasauli.

2011-04-30 | Aš esu tai, GaDi, Kasdieniška

Labai seniai nieko nerašiau, nes turiu klaikiai daug darbo ir mokslų, o dar turiu šešiolikmetės dvasią ir man būtina eiti į miestą, o ryte atsiklėus galvoti, kiek visko dar kybo ant galvos. Ir tada tenka dirbant pasitikti saulę, kelias valandas miegoti ir vėl sukti viską iš naujo.

Prieš gerą mėnesį su Geistaute valgėm picas ir kalbėjom, kad viskas - vaikystė jau visiškai baigėsi. Baigėsi skambučiai tėvams vapant nesąmones, kad ak nežinau, kur aš vėl išleidau visus pinigus ir kodėl mano kortelė tuščia ir man dar reikia… trupučio didesnių skaičių sąskaitoj… knygai.

Ir baigėsi naktys, kada sušoki batus, kaip sakė Golden Parazyth. Dėstytojams negali papasakoti nesąmonių apie tai, kaip tau vakar netikėtai įsiskaudėjo galvą. O neplanuotai užsukti pas bičiulius su litru degtinės būtų nepadoru kažkaip. Jie gal šiąnakt dirba arba miega, nes dirbo vakar.

Tiesą sakant, negali net ir susikrovus kompiuterio jaukiai atsisėdus su puodeliu kavos papasakot tai, kuo gyveni jums, nes juk būtinai kas nors paskambins. Ir tikrai ne į pasimatymą pakvies.

O ką gali? Gali papildyti CV.

nuotrauka: teritorijos planavimas. Tokiu veidu įprastai dirbu. Bent jau šiuo metu.

Rodyk draugams


Reda šiandien eis į POGO.

2011-04-07 | Aš esu tai, GaDi, Kasdieniška

Taip, Reda šiandien eis į POGO ir jau žino, ką rengsis.

Reda rengsis savo GaDi organizatorės marškinėlius. Žinot, kodėl? Nes ji yra muzikos festivalio po atviru dangumi infosklaidos vadovė, o pabaigus įrašą keliaus paišyti savo reklaminių stendų, nes ofisuose dažnai dirba neprotingi žmonės, kurie neturi vaizduotės. Bet marškinėlius ji rengsis ne dėl to. Marškinėlius ji rengsis, nes šiandien pirmoji atranka į GaDi muzikos festivalį.

Kur? POGO.

Kada? Šiandien.

Kelintą? 20.00.

Kas gros? 1.KAZAM! 2.Chairs And Tables 3.Candy Train 4.The Deflux 5. Friday Debut.

Kiek kainuoja? Visiškai nieko.

Kas yra GaDi muzikos festivalis? 6 kartas, 3 dienos, 3 scenos.

Ateikit pabūt su manim, su muzika, alum ir pajauskim artėjantį muzikos festivalių po atviru dangumi sezoną.

Susitiksim! Muah muah!

nuotrauka: iš asmeninio archyvo, GaDi organizatorės labai stiprios.

Rodyk draugams


Liu Liuoti veidaknygėje.

2011-03-08 | Aš esu tai, Kasdieniška

Visuotiniu nutarimu buvo nuspręsta, kad aš turėčiau įsitaisyti blogo feisbuką, taigi po ilgų klajonių, pasiilsint kapojant vėžliukus nindzes Zilitone ir su Manto pagalba  dešinėje atsirado Liu Liuoti snukiaknygės deželė.

nuotrauka: webcam`o džiaugsmai apsivilkus Colio dovanotus marškinėlius iš Lindex vaikų skyriaus. Žadėjau juos užsidėt į Login, bet kad aš niekad niekaip neprisiruošiu ten apsilankyti, Galbūt šiemet.

Rodyk draugams


Dermal anchor.

2011-03-06 | Aplinka, Aš esu tai

Kažkada jau rašiau, kad vienam tarpe turėjau gan daug auskarų (ausyse, bamboj, lūpoj, laikiną delne). Jau ilgą laiką turiu pasilikusi du bamboj, tragus (nežinau, kaip lietuviškai ta ausies kremzlės dalis vadinasi kalbant apie žmones, tačiau kalbant apie šikšnosparnius verčiama oželis, jis svarbus identifikuojant rūšis), ausyse yra ir daugiau neužgijusių vėrimų, bet įprastai nešioju du klasikinius.

Seniau labiau domėjausi auskarais ir norėjau įsiverti dermal anchor. Vėrimo principas yra apvalaus odos plotelio pašalinimas naudojant dermal puncher ir auskaro, kurį sudaro plokštelė su strypeliu ir apvalia galvute, įvedimas po oda. Taip aš to auskaro ir neįsivėriau, tačiau mano brangūs draugai galiausiai padovanojo man kuponą ir prieš keletą dienų nuėjau į Eddy Tattoo studiją.

Meistrė labai miela, o ir tatuiruotojai ten tikrai puikūs, tad jeigu planuote vėrimą ar tatuiruotę tikrai galite eiti ten. Esu nelabai jautri skausmui ir šiaip nesu linkusi žliumbti dėl fizinių dalykų, bet skaudėjo pakankamai. Žinoma, viskas ištveriama, bet jeigu veriantis lūpą ar ausį jausmas labiau įdomus nei skausmingas, tai šiuo atveju visai laukiau procedūros pabaigos.

Kyla natūralus klausimas, kam to reikia. Tiesą sakant, aš pernelyg neklausiu savęs ir negalvoju apie tai - auskaras ir tiek, man gražu, įdomu pabandyt, koks jausmas, pažiūrėt, ar mano kūnas jo neatmes, esu jauna, nusibos galėsiu išsiimti ir teliks nedidelis randelis. Tad būta ko čia svarstyti… Ne ranką juk nusipjaunu.

Prieš kelis metus mačiau neblogą interviu (kurio dabar nerandu), jeigu neklystu, tai bene geriausias scarification (odos randavimas sukuriant raštą) meistras Dave Gilstrap sakė, kad visuomenės susisluoksniavimas yra natūralus ir žmonės istoriškai yra įpratę priklausyti vienai ar kitai grupei, tačiau šiandien riba yra labai blanki, daugelis dirba labai panašius darbus ir visų gyvenimo būdas yra itin panašus, tad žmonės ieško galimybės kažkam priklausyti ir savo priklausomybę akivaizdžiai parodyti - išvaizda yra tiesiausias kelias, o kūno modifikacijos tuomet yra stabiliausias rodiklis.

Lukas Zpira sako, kad kūno modifikacijos yra savo kūno valdymas. Juk šiandien galime kalbėti ne vien apie identiteto stoką, bet ir apie valdžios siekimą visose srityse. Tad ir valdžia prieš savo paties kūną?.. O tik įvaldę kūną galime imtis proto?..

To be, and to appear what we are
hybrid beings
half organic matter, half manufactured product,
mutants,
relieved of our self destructive instincts,
just trying to repossess our bodies
to better master our minds.

Lukas Zpira

Niekam nieko neprimetu ir palieku klausimą atvirą svarstymams. Pati manau, kad tiek Dave, tiek ir Lukas kalba perdėtai, tačiau jie tikriausiai turi minty žmones, kuriems kūno modifikacija yra gyvenimo kelias, o vienas ar antras auskaras bei vieniša tatuiruotė tikriausiai tėra estetinis pažaidimas.

nuotraukos: iš asmeninio archyvo. Vos įsivėrus, tad dar truputį paraudę.

Rodyk draugams


Maldos.

2011-02-23 | Aš esu tai

O žinot man rytoj (jau šiandien) keltis reikės kokią šeštą, o aš klausau mėgstamų lietuviškų dainų, guliu lovoj kvepiančioj vyšniom, o kambarys kvepia kava. Guliu ir virpu, nes tiek norėčiau visko parašyti, tačiau juk reikia turėti logikos ir atsakomybės, reikėtų miegoti ir žvaliai sėdėt per paskaitą. Guodžiu save, kad stačiatikių vienuoliai miega po trejetą valandų, o likusį laiką meldžiasi.

Aš meldžiuosi rašydama. Meldžiuosi, kad šitaip visada bus, kad visada truks miego, kad stokosiu logikos ir atsakomybės ir niekada nemiegosiu pakankamai. Ir dar aš meldžiuosi, kad viskas būtų šitaip lengva, kad būtų galima beveik nemąstant glostinėti klavišus, o vėliau nukreipus akis apibėgti kambarį - liūdnai šyptelėti tolumoj matant nuotraukos kampą. Joje net žmonių kontūrų nesimato, bet aš tai žinau, kad ten mano senelis su kitais kariškiais, visi uniformuoti, visi su cigaretėm. O mano senelio plaukai garbanoti. Nesimato, kad juodi, bet aš tai žinau, kad juodi, kad akys irgi juodos. Juodos ir gilios. Visad tiriančios ir lendančios gilyn. Dažniausiai mylinčios, bet kartais su trupučiu kartėlio. Ir pasižiūri į pakelį cigarečių. Du pakelius net. Šalta, Reda, neprisigalvok. Būtų neatsakinga vos pasveikus rūkyt balkone šlapiais plaukais. Juk kokie -20C. Mano maldose šalta niekada nebūna. Mano maldose visada ruduo, drėgme kvepiantis miestas ir rūkas liuliuojantis upę, pageltę medžiai ir vos truputis garo iš burnos. Tik vakarais ir tik kai stipriai atisidūsti.

Kasdienybėje žmonės visiškai mažai dūsauja, o jei ir dūsauja, tai dėl netinkamų priežasčių. Negi imsi dūsauti, kai kaip ir kiekvieną rytą prasilenksi su juo gatvėj. Pagalvosi, kad jeigu jūsų gyvenimai kada prasilenkdami bent trumpam susikibtų, tai… būtų galbūt įdomu, bet juk tikrai nedūsauji. Primerki akis ir patempus lūpas gal kilsteli vieną jų kampą. O žiūrėdama į paveikslus juk irgi nedūsauji - gal truputį pakreipį galvą, gal net kaktą surauki. Juk net savo vaikystės dainų klausydama tu nedūsauji. Greičiau jau apsiašaroji ir dar kartą tolumoj pažiūri į tą nuotrauką - prisimeni tylų senelio balsą, gan aukštą ir gražią rusišką tartį. Atsimeni, kad ir pati tada žodžius mokėjai tarti švelniai, o dabar kankiniesi ir priverti dėdę juoktis. Sako, kad vešis į Maskvą. Ištekins už kurio nors verslo partnerio sūnaus. Nes kalbu aš kaip Ingieborga, o ji Maskvoj baisiai populiari dabar, turėt žmoną iš Pribaltiki yra gerai. Visada buvo.

Žinot, aš einu sukūryt cigaretės, nes aš nesu protinga, aš kūrybiška. Kartoju šitai kaip maldą leisdama pati sau atsiriboti nuo pasaulio, nuo žmonių, nuo darbo, nuo atsakomybės ir ateities. Kūrybiškiems viskas galima. Net dūsauti be priežasties. Rūkant, kai -20C, o varnos tykiai miega pasipūtusios, o tolumoj dundena traukiniai, o keista močiutė tuoj ves gauruotą rusvą šunį pasivaikščiot. Apšvies jam kelią žibintuvėliu. Ir net aš girdėsiu kaip sniegas girdža po jos batais. Kažkaip Kalėdiškai.

Rodyk draugams