BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Poilsis.

2012-01-23 | Kasdieniška

Didžiąją laiko dalį praleidžiu Vilniuje, bet tikro namų poilsio pasisemiu tėvų namuose, kada grįžtu į Trakus. Nes tik čia galima niekieno netrukdomai atsikelti vidurdienį, trintis su pižama ir gurkšnojant kavą skaitinėti knygas. Mano šeimoje niekada nebuvo įpročio pirkti laikraščius. Nuo vaikystės, jeigu turiu laisvą rytą, esu įpratusi atsiversti knygą, žinoma, dabar ženkliai dažniau atsiverčiu kompiuterį. Beje, rekordiškai ilgai skaitau Juan Marsé  „Mergina aukso kelnaitėmis”, nes vis ją numetu, imu skaityti naują knygą, vėl grįžtu prie šitos. Ją būtinai baigsiu, nes šito autoriaus „Driežo uodegėlės” viena iš geriausių mano skaitytų knygų - labai įtaigi ir labai vizuali. Aš tikriausiai todėl ir nežiūriu filmų, nes skaitydama juos susikuriu tokius, kokių man norisi.

Knygos, rašymas, laiškeliai draugams, išjungtas telefono garsas, karšta vonia su pienu ir apelsinų aliejum, vaikštinėjimas apsijuosus tik rankšluoščiu ir nuolat iš paskos sekiojantis šuo, kurį vakarais išsivedu pasivaikščioti ežero pakrante. Tokiomis dienomis susidėlioju viską, ko prisirenku būdama tarp žmonių - dalį pasidedu gilyn su asmeniniu priminimu  „nekartoti”, dalį persvarstau ir su šypsena prisimenu iš naujo. Buvimas su savimi man visada atrodė tobulėjimas - būnant tarp žmonių pasikrauni (arba atvirščiai išsisemi), o kada užsidarai savo kambary ir susidėlioji mintis, tai tampi truputį gražesne. Nepaisant to, kad esi nepasidažius ir su pižaminėm kelnėm.

Einu aviečių arbatos ir grįžtu prie skaitymo. Bet gersiu tą tikrą aviečių arbatą, kaip vaikystėje, kada uogienę užplikai vandeniu.

Ramybės, bičiuliai.

nuotrauka: weheartit.com

Rodyk draugams


Šeimos vertybės.

2012-01-17 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien komentuodama kolegos pasidalintą straipsnį apie lapę, kuri nusigraužė koją patekusi į spąstus, prisiminiau savo senelį. Pradžiai, tai tam brakonieriui bus atimtas medžiojo pažymėjimas metams ir atimti minėtieji spąstai. Prisimenat tą sceną iš „Krikštatėvio“, kur Bonasera nori, kad jo dukters skriaudikai būtų nužudyti? Donas sakė, kad jis nėra žiaurus, jo duktė gyva, tad tie du amerikiečiai vaikinai tiesiog bus sužaloti. Teisinga?

Žinoma, kad tam kaimiečiui niekas kojos nepjaus, bet mano dėdė visad labai doniškai sako, kad gyvenimas sukasi ratu ir kiekvienas tavo veiksmas grįžta - jeigu ne tau, tai tavo vaikams ar mylimiesiems. Aš manau, kad norint karminį teisingumą galima ir slogai priskirti (ar ne, Linai), tad tokiems skirčiau visuomenei naudingų darbų, bet šiandien ne apie tai.

Prisiminiau, kaip man senelis pasakodavo, kad Sibire lapės gan dažnai nusigrauždavo kojas. Jie, būdami vaikais, sekdavo kraujo pėdsaku, kad tas lapes užmuštų. Tiesa, vėliau medžioti jis vengdavo, nes kartą, susiruošęs su broliais ir draugais, taigoj rado pasikorusį vyrą. Netrukus po to, skersvėjo trenkiamos durys jų namuose užspaudė kačiuką, kuris senelio akyse mirė. Sakė, kad tik tada jam labai pagailo medžiojamų gyvūnų ir nuo to laiko jis niekada nemedžiojo. Mano senelio istorijas labai sunku patikrinti, nes jas pasakodavo tik man - apie žvejybą krepšiais, ikrų statines, koldūnus su aviena, meškas, arklių ganymą ir tai, kaip žiemą jie spjaudė į sniegą ir po akimirkos išsiimdavo ledukus.

Esu labai į jį panaši - tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis savybėmis. Ir visada labai norėjau tikėti visomis jo istorijomis. Net ir dabar, suprasdama, kad dalis jo pasakojimų buvo suasmenintos pasakos aš ieškau aplinkelių, kurie suteiktų man šansą jas paversti tiesa. O tądien, kai pasibelsiu į bet kurias duris (tikrai į bet kurias, nes ruskaya dusha) Verkh. Chumanka gyvenvietėj, Baevskiy rajone, Altajaus krašte, seni žmonės man būtinai linkčios galva, nes viskas juk tikrai tiesa. Staugiantys vilkai ir jodinėjimas ant avinų, mongoliškos šaknys ir žolininkė proprosenelė, kuri mirė būdama šimto vienerių. Jie man dosniai pils degtinės ir duos pauostyt duonos, kvies nakvoti ir parodys geležinkelį, kur mano senelis, būdamas keturiolikos, pirmą kartą gyvenime pamatė traukinį.

nuotrauka: nugooglinta. Mano senelis pradėjo fotografuot tik armijoj. Nežinau, kur viskas išsimėtė, bet liko Zenit 3M ir naujesnė, automatinė Vilia. Ir dvi dėžės nespalvotų nuotraukų.

Rodyk draugams


Noriu į Klaipėdą!

2012-01-16 | Kasdieniška

Esu jums pasakojus apie tai, kad viena iš mano mėgstamiausių vietų yra laikrodžių muziejus Klaipėdoj? Nes ten kvepia grindų vašku ir yra laikrodis su jojančiu indėnu. Tas indėnas yra gražiausias vyras pasaulyje. Įsimylėjau jį, kai lankiausi ten pirmą kartą. Tikriausiai tada buvau pradinėj, bet vardan draugystės oficialioji versija yra ta, kad mano pirmoji meilė yra Povilas.

Šeštadienį buvau Studio9 paklausyt bičiulių Freaks on Floor. Fantastiška vieta, gražiai įrengta, gražūs žmonės, tobulas vidinis kiemelis. Būtinai grįšiu!

Pastaruoju metu gyvenu tėvų namuose, nes sesija ir reikia mokytis. Oficialioji versija. Tiesa ta, kad buvau labai pavargus nuo žmonių, kurie mane supo. Kartais reikia atsiriboti, nekelti telefono ir nutolus apsupti save kitais žmonėmis. Tokiais, kurie lubose mato formules, arba tais, kurie namie laiko savo tapytus paveikslus, tais su kuriais kalbant reikia trumpam susimąstyti, tais kuriems negaila duoti, nes pasiimi dvigubai.

Noriu nuvažiuot į Klaipėdą - paklaidžiot, aplankyt savo indėną ir išgert Memelbrau. Beje, turėčiau ten važiuot su savo BFF, kuriam aš pralaimėjau lažybas (daugelis žinot aplinkybes, bet viešai neskelbsiu, tačiau nieko kreivo). Klaipėda man visada buvo magiška, nuo pat vaikystės ir besilankant tose pačiose vietose man pačiai įdomu žaisti savianalizę ir palygint, kokias emocijas man jos kelia dabar su tuo, ką jausdavau, kai buvau vaikas.

Konditerija priklausė porai, tokiam pliktelėjusiam vyrukui, kuris sukiojosi prie prekystalio ir jo mažutei skardžiai besijuokiančiai žmonai … Bent mano atmintyje jiedu vienas kitą myli. Jie nėra pametę vienas dėl kito galvos, bet savo miltuotą gyvenimą pasibarstę buitine nuobodulio meile. Tokia savaime suprantama ir užtikrinta. Kai šitaip myli, tai neatsidūsti užsimerkiant, kada vidury dienos staiga atsimeni nuo kūnų karščio drėkstančias paklodes ar jo odą besilupančią po tavo nagais. Kai myli šitaip, tai išvis nedūsauji, tik prieš užmiegant, vieną kartą, pažiūrėjus į jį ir pagalvojus, kad viskas yra gerai.

Linkiu jums dažniau dūsauti, brangieji. Vidurdieniais. Nebūtinai Klaipėdoj.

nuotrauka: weheartit.com (praktiškai neturiu savo, mano senas PC mirė su viskuo); tekstas kursyvu: mano.


Rodyk draugams


2011-12-25 | Kasdieniška

Sulauki tokio laiko, kada visi jau miega ir atslenka vis tik ne tokia ir mėlyna naktis. Ir vis dažniau klijuoji kitokius tekstus, dalį mintyse, o dalį suguldai į ekraną. Beje, buvau pasakojus, kad mano seni tekstai sudegė su kietuoju disku? Juos visus (tikiuosi, kad visus) turi mano draugai, tad atgausiu.

Anąkart vis tiek profilaktiškai paverkiau virtuvėj, o tada ilgai kalbėjau su geriausiu draugu. Ne apie tekstus. Apie reikalus ir dalykus. Taip, tie žodžiai neturi jokios prasmės ir niekas po jais nesislepia. Palenkiau šriftą, kad atrpodytų reikšmingai.

Tiesa ta, kad mano tinklaraštį skaito pernelyg daug man brangių žmonių arba tų, kurių man dėl vienų ar kitų priežaščių reikia. Šįkart palenkiau su dviprasmybe. Vieniems negalima pasakoti vienų, kitiems - kitų dalykų. Dalies dalykų negalima pasakoti jums. Negalėčiau sakyti, kad aš prisidirbu daugiau nei įprastai. Aš nesąmones sistemingai darau visą gyvenimą, bet jeigu seniau turėjau poreikį jas analizuoti, tai šiandien aš pati padegu savo vidinį kietąjį diską, o prieš tai nieko nesiuntinėju draugams.

Rodyk draugams


Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Rodyk draugams


Apie meilę ir vyrus, kuriuos aš myliu labai retai.

2011-12-05 | Aš esu tai, Kasdieniška

Aš mėgstu skaityti senus savo įrašus - visada palaimingai šypsausi, nes šiandien atsimindama liūdnokas akimirkas suprantu, kad tada aš būnu labai graži. Tokia mylinti, viltinga ir nuoširdi. Retai tokia būnu. Mėgstu atsiminti ir saldžiąsias būsenas, kai vidurdienį išlipu iš taksi ir kopiu į savo ketvirtą aukštą (Įsivaizduojat, gerus pusę metų maniau, kad penktas. Dabar vėl nesu tikra). Lipdama šypsausi puse lūpų. Įsimylėjus.

Aš skaičiau vienoj knygoj, kad įsimylėti yra, kaip įsipjauti, įsidurti, įsikirsti… Visokie netyčiai įsi. Nerimti visiškai, praeinantys, kai papūti, ar pabučiuoji skaudantį pirštą, pašnabždi jam, kad laikina ir viskas būtinai bus gerai, mano gražusis piršteli. Įsimylėjus gali sau racionaliai pasišnibžėdi vat nafig man to reikia. Ir praeina.

Kai myli, tai su savim susikalbėti būna sunkiau.

Tiesą sakant, labiausiai aš myliu save ir savo gyvenimą, todėl susirenku smulkmenas ir dėliojuosi jas sau į kerteles. Pasiimu rankas, didelius delnus tobulai apvaliais nagais, kuriuos atpažįstu net blankioje nuotraukoje, mėlynas akis, tokias prisimerkusias, žiūrinčias į mane su keistu susižavėjimu. Ir važiuojam mes visiškai ne ten. Pavežiok mane aplinkeliais vėl!. Ir kreivoką šypseną, kai pasakoju, kaip mes iš tiesų susipažinom. Tokia šypsena išburia ateitį, kurioje aš atsibundu tavo lovoj. Nors aš irgi šitaip šypsojaus. Manau, kad net seniau nei tu.

Aš labai jus myliu. Tik nedideliais kiekiais.

Rodyk draugams


Sergu.

2011-12-03 | Kasdieniška

Vėl sergu. Nieko jau nebestebina ir žmonėms manęs jau net negaila. Mama tik davė saują vaistų - nuo skausmo, kad nezyzčiau, nuo kosulio, kad nekosėčiau per visus namus, nuo pilvo raižymo, kad liaučiausi kartojusi, jog negaliu valgyti.

Aš galėčiau pakalbėti ir apie savo emocinę būklę, bet aš ne taip auklėta. Girta kartą tą sakiau vienam vyrui, nes nenorėjau su juo permiegot. O gal ir norėjau, bet man atrodė, kad laikas netinkamas. Nesvarbu. Svarbu, kad auklėjimas man įsiėdęs iki kaulų smegenų, o aš gal kartais tiesiog norėčiau garsiai pasakyti, kas man yra. Arba paverkti kam į krūtinę. Bet mane kitaip auklėjo - savo problemas reikia spręsti, galima paprašyti konkretaus patarimo, bet nereikia apkrauti kitų žmonių, jie savo gyvenimus turi.

Aišku, kad turi. Aš irgi turiu. Tik ne tokį, kokiam mane auklėjo. Nes mane auklėti pradėjo dar tada, kai plaiksčiausi savo auksiniais plaukais iki juosmens. Ir lengvom suknelėm. Tik kartais buvau vaikiškai nubalnotas keliais. Aš ir pati save tada auklėjau.

Ir iki 25 - erių nespėsiu parašyti knygos. Už tokius dalykus reikėtų save ant žirnių klupdyti. Tą ir darau.

Rodyk draugams


Persivalgiau.

2011-11-29 | Kasdieniška

Persivalgiau prisiminimais, naktim, vyrais, darbu ir mokslu, ir kūryba. Viskuo. Šiandien sakiau, kad norėčiau pasaulio pabaigos arba į reabilitaciją, kad galėčiau gulėti lovoj, neturėti jokių problemų ir apie nieką negalvoti. Norėčiau bent kelioms dienoms visiškai nieko negalvoti.

Pasiūlysite man takelį, švirkštelį, dūmelį, stiklelį arba dar kokį malonybinį žodelį už kelias kupiūras? Man bus labai bloga, ims daužytis širdis, aš pradėsiu dusti, o atsigaivaliojus galėsiu į Reda yra idiotė sąrašą įsirašyti dar vieną punktą.

Labai pavargau. Šįkart ne tik nuo darbo.

Manau, kad labiausiai nuo savęs. Persisotinau savim. Moku gražiai šypsotis, skardžiai juoktis, galiu papasakoti labai daug smagių istorijų ir švelniai pirštais apvesti žandikaulių liniją, todėl kiti nuo manęs nepavargsta.

Tikriausiai taip jaučiasi suaugę žmonės.

Rodyk draugams


Tuštybė

2011-10-03 | Kasdieniška

Kaip žinia, aš gyvenu Naujininkuose. Kam nežinia, tai aš gyvenu Naujininkuose. Jeigu į miestą važiuoju ne taksi, tai tuomet dažniausiai praeinu per požeminę geležinkelio perėją. Žinot, ką tokiais atvejais smagu daryt? Turiu galvoj tada, kai atsiduri priešais stiklines duris. Taip, žinoma, kad pasižiūrėt į save. Bet tą galima padaryt žiūrint į vitrinas kiek vėliau. Šioje situacijoje reikia žiūrėti į tuos, kurie yra už nugaros.

Vyrai visada žiūri į užpakalį. Visada. Bent jau į mano. Moterys nužvelgia nuo galvos iki kojų - vertina drabužius, batus, plaukus, rankinę, figūrą, užpakalį, neabejotinai, irgi.

Aš dažniausiai nesijaučiu nemaloniai. Anaiptol. Dėmesys man patinka, o moteris (skudurus, batus, plaukus ir keliais ta kekšė mažiau sveria) aš irgi nužvelgiu.

Šiandien nelabai norėjau namo, tad šiek tiek pasivaikščiojau. Kritiškai žiūrėdama į moteris, nes nepastabėjau jokių man įdomių vyrų. Tiesa, vienas prasilenkdamas man trinktelėjo į petį, o aš gležna būtybė ant dešimties centimetrų aukštakulnių, tad man akimirksiu tapo įdomi jo ateitis - tikiuosi, kad šiandien jam nuleido padangą.

Vaikštinėdama prisiminiau vieno lietuvių modelio žodžius, kad čia daug gražių merginų, bet jos gerokai persistengia - avėdamos aukštakulnius su kuriais žirglioja, oranžiniai nusidažydamos veidus, nusipiešdamos antakius, įsisprausdamos į per mažus drabužius.

Nusprendžiau, kad man labai patinka ruduo, bet rytoj mieliau vaikštinėsiu ten, kur galėsiu pasižiūrėt į medžius ir drėgmę liuliuojančią senamiestį.

nuotrauka: mama mane išmokė daugelio naudingų dalykų - vienas jų yra tai, kad aukštakulniai yra labai gražu tik tuo atveju, jeigu sugebi su jais gražiai eiti. Aš savo dukrai perduosiu, kad jeigu ji sugebės su jais dar ir dviračiu važiuot, tai gali drąsiai prisigert juos avėdama.

Rodyk draugams


Teatras

2011-10-01 | Aš esu tai, Kasdieniška

Vakar laukdama picų savo buvusio kolegos gimtadieniui vartinėjau „Laisvalaikį” ir skaičiau „Arkos” galerijos savininkės interviu - jos tėvas aktorius ir ji kalbėjo, kad momentas, kuomet užgęsta šviesos, o aktoriai pradeda vaidinti jai yra sakralus.

Neimsiu ginčytis, tačiau man momentas, kuomet aktoriai nusilenkia, o publika ploja yra magiškas. Aš per jį visada apsiverkiu. Šiandien žiūrėjom „Kvailių vakarienę” rusų dramos teatre. Labai mėgstu šitą teatrą, jo aktorius ir rusų kalbą, o šita komedija tikrai labai gera. Ir tikrai juokinga. Bet vis tiek apsiverkiau. Nes ta akimirka, kada aktorius iš personažo vėl tampa savimi, kada visiškai pasikeičia jo veidas ir judesiai man yra stebuklas. Ir matai, kaip jaunosios kartos aktoriai plačiai šypsosi, o vyresnieji dažniausiai įgauną savito šaltumo.

Nuėjus į teatrą aš visada patikiu tuo, kad žmonės yra geri ir gražūs. Tik šįkart ne dėl aktorių, o dėl publikos, nes man labai gera jausti publikos vieningumą, sutartinai su jais ploti, juoktis ar dūsauti, jeigu šoka Nerijus Juška. Ir man labai gražu žiūrėti, kad čia žmonės neturi jokių problemų ir tiesiog džiaugiasi estetika. Tada imu suprasti, kodėl močiutė važiuodavo iš Varėnos į absoliučiai visus spektaklius, kodėl žiemą ji veždavosi aukštakulnius, kuriuos persiaudavo, kodėl ji laukdavo traukinio iki trijų ryto, o tada pamiegojusi vos porą valandų keldavosi į mokyklą mokyti rusų kalbos ir literatūros.

nuotrauka: iš spektaklio, kurį mačiau šiandien.

Rodyk draugams