BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Etiketas ar laisvė?

2012-03-03 | Kita

Gurkšnodama arbatą ir kuisdamasi internete viena akim stebėjau ir klausiau Mantuko Petruškevičiaus laidelės apie litovcų renginius ir laifstailą (jis meluoja sakydamas, kad tai apie madą ir stilių). Šiandien buvo pristatytas nuo 10 000 Lt iki ~ 80 000 Lt surenkantis Vienos pokylis. Suma priklauso nuo metų, tačiau man labai patinka tai, kad organizatoriai pateikia tikslius skaičius. Džiugu, kada dalyviai gali matyti, kaip buvo panaudoti jų pinigai.

Suprantama, kad labdara yra svarbiausia, tačiau šiandien nekalbėsiu apie pinigus. Austriški šokių pokyliai turi ilgametes ir gan griežtas tradicijas - suknelės ilgos, lengvai krentančios, pirštinės bent iki alkūnių (geriau virš). Debiutančių suknelės baltos, o moterų, kurioms balius nėra pirmas - pastelinių spalvų. Vyrams frakas arba smokingas. Galimi tautiniai drabužiai arba karinė uniforma, leidžiama segtis apdovanojimus. Šokamas valsas ir kadrilis, o prieš renginį galima lankyti šokių pamokas.

Šiandien etiketo pamokų neturime, bet turim internetą, galima nusipirkti knygų, galiausiai galima pasiklausti organizitorių, jeigu gyveni būdoj, bet turi poreikį išlįst palot į Vilnių. Aš visada esu už asmeninę laisvę, bet yra vietų, kuriose grožis yra išsilavinime ir taisyklių išmanyme. Susirinko moterėlės su ryškiai rožiniais skudurais, garsiai sakančios, kad čia Giambattista Valli kopija ir nes norėjau išskirtinumo. Arba mergina su kokteiline suknele vos dengiančia kelius ir dar mėlyna sako, kad ji čia atėjo dirbti, o darbe jai visada savarbu atrodyti gerai. Ir trypčioja visi pristatomu žingsniu, nes du šokius išmokti, tai jau juodas diržas praktiškai.

O po to dar piktinasi varguolės, kada jas pavadina provincialėm. Taip, provincialės tikrai yra tokios, kurios nesugeba laikytis etiketo, abejoju, kad jį bent minimaliai išmano ir savo bukumą pateisina originalumu.

P.S. Aišku, kad žiniasklaida irgi yra durniai, nes užuot pateikę gražius ir sektinus pavyzdžius (kurių, esu tikra, buvo) vis ieško skandalų ir viešina tik kvėšas visokias.

Rodyk draugams


Tikėjimas vs. Bažnyčia.

2009-12-25 | Kita

Jūsų brangiausioji grįžo iš mišių, kuriose ištrėvė gal pusvalandį. Mišiose ji buvo antrą kartą ir ėjo ten dėl bendro išsilavinimo. Nemano, kad kada eis dar.

Kalta yra mano šeima. Mane auklėjo, kad Dievas yra širdyje, kad gali užsimerkti, atsigulus lovon su juo pasišnekėt, paprašyt patarimo, nusiraminus pagalvoti apie jį, nes Dievas yra absoliutus - Dievas yra absoliuti meilė, absoliutus gėris, absoliuti tiesa. Dievas yra visur. Dievas nėra vien Šventoji Trejybė, Dievas nėra vien barzdotas rūpintojėlis ar hipiškai atrodantis basakojis vyrukas, kurį jūs prikalėt prie kryžiaus. Sukišti Dievą į knygas, kunigus, šaltas Bažnyčias ar prastai giedančius berniukus yra nepagarba jam, kalbėtis su Dievu per kitą žmogų, leisti jam tave mokyti Dievo vardu ar mesti pinigus į šiaudinį krepšelį yra lygiai taip pat nepagarbu.

Manęs nekrikštijo ir nesivedžiojo į pamaldas. Nenorėjo, kad man kas nors darytų įtaką. Sakė, kad užaugus galėsiu nueit pasikrikštyt pati, apgalvotai, taip, kaip mano mama, kuri krikštijosi, kai jai buvo kokių trisdešimt, nes tada suvokė, kad jai šito reikia.

Nemanau, kad man to reikės.

Bažnyčia man yra bendruomenė, o tokios bendruomenės man nereikia. Tokios, kuri ateina pasižiūrėt, kas kaip apsirengęs, kas klaupiasi, kas moka maldų žodžius, kas kiek litų paaukoja, kas su kuo ateina, kas mąsliai žiūri į lubas, o kas pamaldžiai nuleidžia akis, man nereikia tų, kurie šnibždasi pamaldų metu, ar klaupiasi ant savo pirštinių, man nereikia porelių, kurios idiotiškai linguoja ir meiliai žiūri viens į kitą…

Man nereikia tokio kunigo, kuris visiškai monotonišku balsu vapa kažkokius absurdus apie krizę, babkes ir politiką. Seni, tu gal gėrei? Juk Kalėdos! Gimė jūsų Jėzus, kuris savo rūstųjį tėvą priartino prie žmonių, kuris juos glostė ir plovė jiems kojas, kuris valgė prie vieno stalo su Judu… Jėzus man yra absoliučios šviesos ir visiškai betarpiškos meilės simbolis, o tu vėl kalbi apie nusižeminimą, burbi verksmingus pavaitojimus apie žmonių tuštybę ir kvailumą, vėl skatini visus kristi ant kelių ir raudoti dėl savo šlykščiosios žmogiškosios prigimties… Kaip taip galima, ką?..

Noriu, kad iš žemės kiltų ne riksmas, o džiaugsmas ir ramybė.

Noriu, kad iš žemės kiltų ne riksmas, o džiaugsmas ir ramybė.

Žmogus, kuris spinduliavo krikščioniška ramybe ir tikrumu buvo tėvas Stanislovas. Buvau pas jį tik porą kartų, tačiau jis įkūnijo tikėjimą - meilę aplinkai ir žmonėms, ramią pagarbą, sugebėjimą džiaugtis amžinais dalykais. Klausydama tėvo Stanislovo būčiau pagarbiai nuleidus akis ir tiesiog sugerčiau kiekvieną jo žodį, kad vėliau turėčiau ką gludinti, kad turėčiau kuo susišildyt, o šiandien aš švininiu veidu stovėjau galvodama, ką ironiško ir pikto aš subaksnosiu klaviatūra, kai grįšiu namo. Mintyse meldžiau tik vieno - išgirsti Gloria, bet man padainavo vadovėlinių dainėlių apie kūdikėlį ėdžiose.

Gerbiamoji Bažnyčia, dažniausiai tu nesi verta savo Dievo.

nuotraukoje: tėvas Stanislovas (kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis) ; nuotrauka: Gintaro Česonio.

Rodyk draugams


Full of Love.

2009-12-21 | Kita

Kalėdos yra būti apsikrovus vyniojamojo popieriaus atplaišom, nes tu jau trečią kartą bandai supakuot dėžutę. Reda… Taip, supakuoti 35 plaukų segtukus galbūt būtų sudėtinga, nes jų forma tikrai yra aukštasis pilotažas, bet supakuot dėžutę…

Kalėdos yra keiktis klūpant ant Lindex grindų. Ar šokiai virtuvėje kepant imbierinius sausainius? Ar raudoni žandai, kai grįžti iš kiemo? Kalėdos yra kai miegi su vilnonėm kojinėm. Kalėdos yra, kai Santa Claus is coming to every fucking radio station.

Ne.

tavo sušalusiems voratinkliams mano saulės zuikučiai

tavo sušalusiems voratinkliams mano saulės zuikučiai

Kalėdos yra rašyti laiškelius, trumpam pakelti akis nuo popieriaus ir šypsotis, nes prisimeni, kaip tu apsikabinus gesintuvą nelipai iš brolio mašinos, o jis draugiškai, griežtai, diplomatškai, o tada pakėlęs balsą bandė tave įtikint eit miegot (Algirdai…), kaip tu naktį, su pižama, bėgi pasitikti brangiausių svečių, kurie atsitrenkė velniai žino kur, kad su tavim parūkyt kaljano (Artūrai…), imi juoktis, kai prisimeni, kaip jūs susikalbat su sunkvežimių vairuotojais (Mariau…),  kaip judvi vis girtėdamos analizuojat literatūrą, kiną ir prasigėrusius suokalbininkus (Ramune…), kaip pabaigiat viena kitos sakinius vasaros naktimis su užsienietiško alaus buteliais gimtųjų ežerų fone (Dovile…), kai tu suvoki, kad judvi esat identiškai ciniškos ir spjovusios, tačiau mylit viena kitą ne ką mažiau nei batus (Agne…), kai pasidžiaugi, kad sutinki žmonių, kurie tave įkvepia (Arvi…), kai dar kartą įvertini tuos, kurie niekad nesitraukė (Geistaute…), kai turi valandų valandas bendro juoko (Raminta…) ir mergaitiškų plepalų (Sandra), kai gali susipykt dėl milijono priešpriešų, bet vistiek nekeli balso (Vytai…), kai prisimerkus šypsais, nes aš ta reta mergina, kuriai tu nedarai įspūdžio, tu užaugai toks pats, kaip ir aš (Povilai…), kai vien tik galvojant apie tave man daros linksma (Aisti…)

Jūs esat mano Kalėdos.

Nepirkit man dovanų, jeigu nežinot, ką pirkt, jeigu neturit laiko, nespėjot, neplanavot, nenorit. Rimtai. Man nusispjaut. Aš iš jūsų visų esu gavus daug daugiau, nei tai, ką jūs man galėtumėt nupirkt…

nuotrauka ir užrašas po ja: stulja - tobulos nuotraukos, kurios tobulai draugauja su tom tobulom eilutėm po jomis. Meilė ir pirmo pamatymo! Būtinai pasižiūrėkit!

Rodyk draugams


Ruduo

2009-10-31 | Aš esu tai, Kasdieniška, Kita

Negaliu nepasidžiaugt…

O jūs nesidžiaugiat?

Nesidžiaugiat, kai reikia labiau susiglaust su bičiuliais, nes vakarais jau šalta? Nesidžiaugiat labiau garuojančia kava ir didesniais cigarečių dūmų tumulais? Kapinėm, pasidengusiom žybčiojančia žvakių jūra, rūku, kuris glosto sutemas virš geltonuojančių miškų…

Ir savo liūdesiu, kuriam nereikia jokių paaiškinimų, kuris kyla iš pilkumos. Supuoja jus savo drėgnam glėby iš rytinės miglos, glostinėja jums nugarą savo šalnuotais pirštais, o jūs gūžiatės ir liūdit.

Savaime suprantama. Ruduo juk.

Nuotrauka: iš asmeninio archyvo.

Rodyk draugams


Jūs tokie savi! (Oficialiai dėkoju „Miesto IQ“)

2009-09-08 | Kita

Grįždama namo vienoj rankoj laikiau „Miesto IQ“ žurnalą, o kita ranka rašiau žinutę draugui. Kreivai šypsojausi, nes:

Tik man būdavo baisiai pikta, kad orkestre groju didžiule tūba, o kartais ir dar už ją didesniu suzafonu. Ne instrumentas, o visa kanalizacinė sistema. - Gintaras Grajauskas

mano draugas, žinoma, groja tūba. Pažiūrėjus pro langą į mane įdėmiai, žiūrėjo mažas, garbanotas vaikas. Pakreipęs galvą, kaip mano draugės prancūzų buldogas. Aš jam nusišypsojau, o jis nusimetęs buldogiškas susirūpinimo raukšles nušvito ir ėmė juoktis. Jis man mojavo, o jo baltos garbanos tirtėjo už mašinos stiklo. Aš susijuokiau ir suėmusi žurnalą jau abiem rankom šypsojausi visą kelią namo.

Ei, kaip jums tai pavyksta?

Jūs rašot apie miesto gaudesį ir byrančius balkonus, kurie atsispindi balose. Į balas vis lipa miesto keistuoliai, keisto kvapo, keistai kalbantys apie kunigus, vaginas ir sifilį. Paryčiais. Geležinkelio stoty. O aš sėdžiu ten ir klausaus. Šypsausi, bet ne paaugliškai, ne iš piktdžiugos. Šypsausi nuoširdžiai. Džiaugiuosi miesto veidais. Nuodėmingais miesto veidais, kurie trinasi Subačiaus pakampėse. Jūs rašot apie bohemą ir aš prašau močiutės dar kartą papasakoti, kaip jie klausydavos operų, o tada suokalbiškai taškydavos vynu. Naktimis vaikčiodavo paslaptingų gorkių ir leninų gatvėmis, kurių Vilniuj aš jau neberasiu. Grįžę sėdėdavo prirūkytoje virtuvėje:

Kalbėdavo jie apie istoriją, literatūrą ir dailę. Čiurlionį mėgo. Tik mudvi su Stasele vis į balkoną pakvėpuot išeidavom, nes ji nežmoniškai plėšė cigaretes. Vieną po kitos. Vieną po kitos, o tas vis saulėgrąžom spjaudės. Iš pradžių į stiklinę, o vėliau jau ir ant stalo, grindų… Bet įdomu būdavo.

Jūs rašot apie kaimą, kur žmonės sveikinasi ir žino apie vienas kitą, matyt, daugiau, nei mano mama apie mane. Aš nusišypsau, kai prisimenu kaimo pardavėjas. Atvažiuodavau pas giminaičius, o jos man, miesto mergaitei, duodavo obuolių iš savo sodo. Traukdavo iš po prekystalio. Vaišindavo. Tokiais negražiais, nudaužytais šonais, bet tokiais saldžiais. Tik prakandi žievę ir jau visas smakras šlapias nuo saldžių sulčių. Stebuklai! Sėdžiu ir šypsausi. O aš juk kaimo nekenčiu, aš juk trečios kartos miestietė, kuri vis juokiasi iš lietuvių agrarinio fetišo. Žemėtos panagės ir išprotėję arkliai, kurie palaidi laksto. Žvengia vietos nerasdami ir žiūri tom savo milžiniškom akim. Parašytumėt apie arklius, tai kitą kartą aš galbūt spiegdama namo nebėgčiau, jei tos milžiniškos akys, savo milžiniškom kanopom nešinos, vėl į mano kiemą užsuktų.

Dar truputį ir aš galbūt net į džiazo koncertą nueisiu.

Ačiū, kad jūs esat!

Iliustracija: Kotryna Žukauskaitė žurnalui „Miesto IQ“

Rodyk draugams