BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Oktavas mirė (II dalis)

2009-08-26 | Apsakymai

Susirenku visą sąrašą, dar pasiimu alaus ir judu prie kasos. O… Reikėjo pasiimt vodkos. Aš matau ją! Matau blondinę, ji jau paduoda kortelę, vangiai nusišypso pardavėjai, pasirašo čekį, pasiima cigaretes ir eina prie išėjimo. Racionalu – jeigu paliksiu prekes ir bėgsiu paskui ją, tai būsiu idiotas. Iracionalu – palikti visas prekes, bėgti paskui ją ir būti idiotu. Idealu – pradeda beprotiškai lyti ir ji negali niekur eit, ji stovi po stogeliu šalia parduotuvės ir irzliai žiūri į lietų. Ne, žiūri į lietų ramiai. Pradeda lyti. Ji žiūri į lietų. Ramiai. Rūko. Ramiai, netraukia stipriai. Išpučia ramiai. Aš apspangęs susidedu prekes. Galvoj niūniuoju: „Lyja, lyja, Indre, sakiau, kad lis, oi koks aš protingas, Indre, lyja“, aš nelabai skubu, bet žinau, kad su karma juokauti negalima ir davusi man truputį šviesos, kitą karta ji trenks man šlapiu skuduru tiesiai į veidą. Prieinu prie blondinės:

- Laba diena.

- Laba diena.

- Lyja.

- Akivaizdu.

- Norite, kad jus palydėčiau? Aš turiu skėtį.

Ji truktelėjo pečiais, bet vis tiek įsikibo man į parankę po skėčiu. Ji už mane žemesnė, todėl truputį pakreipia galvą ir įtariai mane nužvelgia, lyg apsvarsto ar protingai pasielgė, palindusi po mano skėčiu, tada šypteli ir daugiau į mane nebežiūri. Klaikiai lyja, aš lietaus dievas, Indre, girdi? Ji pereina per gatvę, paeina kelis metrus ir sustoja, paleidžia mano ranką ir pasisukusi į mane ironiškai šypsodamasi sako:

- Viskas, mano išgelbėtojau, atėjome.

- Amm… Puiku…

- Ar turėčiau pavaišinti jus arbata?

- Am… Jo.

Ji gyvena pirmam aukšte, pačioj senamiesčio širdyje. Jos namuose lengva betvarkė, daug knygų, mažas žurnalinis staliukas, ant jo butelis vyno, prie durų pristatyta daug batų, vien moteriški, vadinasi, ji gyvena viena, arba yra lesbietė, nes jos amžiaus moterys vien dėl platoniškos draugystės kartu negyvena. O jai kokių 30. Ji blondinė, o jos oda bronzinė, o jos akys tokios pilkos ir didelės atsisuka į mane ir klausia, ar man reikės cukraus. Aš ją esu matęs.

- Atleiskite, o ar gali būti, kad aš jus jau esu matęs?

- Kodėl gi ne.

- Ne, aš turiu minty, kad aš žinau, kas jūs.

- Visai įmanoma.

- Kuo jūs vardu?

- Liucija.

- Liucija… Gan retas vardas.

- Gal ir taip. Na o kuo jūs vardu?

- Alvydas.

- Studentas?

- Taip.

- Žurnalistika?

- Taip! Kaip tu?..

- Iš jūsų mąslaus žvilgsnio ir tos raukšlelės, kai jūs suraukiate antakius, iš pirštų, akivaizdu, kad rašote labai daug, tiesa, dar ir iš laikysenos.

- Ką? Kaip taip iš laikysenos?

- Cha, nežinau, šiaip atspėjau ir tiek.

Ir ji pradėjo juoktis. Pirmiausia primerkė savo pilkas akis ir truputį kilstelėjo pečius. Taip moteriškai. Velnias, aš ją tikrai esu matęs, kažkada seniai. Nepanašu, kad mes lankomės tuose pačiuose koncertuose ar kavinėse, ji akivaizdi auksinė miestietė, kuri nešioja brangius skudurus ir gauna VIP`inius pakvietimus, bet yra kažkas dar…

- Taigi, studente, dažnai lydite namo moteris? Ar tik kai lyja?

- Aš… Ne, nedažnai. O jūs dažnai lendate po pirmo sutiktojo skėčiu?

- Nuolat, brangusis, nuolat. Juk reikia kažką gyvenime veikti.

- O ką jūs šiaip veikiate gyvenime?

- Mokesčius aš moku, berniuk, nereikia čia apklausų.

- Ne, aš rimtai? Kuo tu užsiimi?

- Tuštybe, brangusis, puoselėju savo tuštybę. Ne, nedalyvauju Tibeto išlaisvinimo akcijose ir vaikų namams neperku žaislų. Mano tuštybė kitokia.

- Nesuprantu.

- Mes visi kasdien, visą savo gyvenimą maudomės savo tuštybėje ir malonume. Tavo tuštybė – įsivaizduojamas altruizmas, veganizmas ir pasaulio gelbėjimas. Maniškė – brangūs skudurai ir VIP`iniai pakvietimai į klubus.

- Nesąmonė. Kodėl įsivaizduojamas? Ir šiaip kodėl tau atrodo, kad aš altruistas ar panašiai?

- Kodėl įsivaizduojamas? Tu nesiaukoji, brangusis, šiame gyvenimo etape tavo „kova“ tau teikia laimės, tu jautiesi smagiai.

- O kodėl altruizmas turėtų būti nemalonus?

- Ar aš sakau, kad nemalonus. Brangusis, ten kažkur yra tarptautinių žodžių žodynas. Altruizmas yra nesavanaudiškas.

- Visiškai teisingai.

- Bet tu elgiesi savanaudiškai.

- Kodėl?

- Tu nešioji Tibeto vėliavą atlape. Vadinasi, nori dėmesio, vadinasi, nori, kad žmonės galvotų, kad tu geras, moderniai mąstantis ir atviras jaunas žmogus.

- Nesąmonė. Kur čia savanaudiškumas?

- Juk tu darai vien todėl, kad tau malonu. Tu nesiaukoji. Tau tai teikia džiaugsmo… O tai, kad tau rūpi Tibeto laisvė?.. Tai tas pats, kas masturbuotis ir sakyt, kad tau svarbi tik sperma.

Kadangi papraščiausiai nežinau, ką jai sakyti, tai nesakiau nieko. Ji atnešė arbatą, padavė man puodelį, o pati susirangė ant sofos visai šalia manęs, silpnai dvelktelėjo jos aštroki kvepalai, kiek panašūs į vyriškus. Ji maloniai man šypsojosi ir akivaizdu, kad net nelaukė mano atkirčio, žinojo, kad tokia, pernelyg atvira, kalbėjimo maniera mane užčiaups, o gal ji tiesiog klaikiai savim pasitiki ir žino, kad visada sugebės įrodyt savo teisumą, arba jai tiesiog nuoširdžiai nusispjaut, ką aš manau apie ją ir jos nuomonę, todėl ji pasako viską, kas nuslysta nuo liežuvio galiuko. Gėrėm arbatą tylėdami. Aš bandžiau sukurti įvairių logiškų klausimų, bandžiau suvokti, ar galiu ją pažinoti iš seniau, stengiausi atkapstyti jos paralelę su tuo kapu. Kuo labiau aš įsitempdavau ir nervinaus, tuo ramesnė darėsi ji. Jos didelės akys apsiblausė, jos žvilgsnis dabar tapo visiškai tuščias. Ji spoksojo kažkaip kreivokai, jos žvilgsnis turėjo kabinti knygų lentynos kampą ir atsimušti į sieną. Nebent ji mato kiaurai sienas. Atrodytų, kad jai tiesiog nuobodu. Jai tiesiog pasirodžiau nuobodus aš, jai nuobodus Tibetas, jai nuobodu, kad lyja, bet žmonės savo sąstingį stengiasi nuvyti, nusikrato jo kilstelėdami antakius, nusižiovaudami, paliesdami savo smilkinius ar raktikaulį, darydami bet ką… Judėdami, gyvendami, neritmingai, padrikai ir emocingai – žmogiškai. O ji sėdi pasinėrusi į savo mieguistumą, nesuvirpa net jos akių obuoliai, kai ji trumpai sumirksi.

Aš pasimuisčiau ir kiek garsiau nei derėtų pastačiau puodelį ant stalo. Ji kreivokai šyptelėjo ir atsisuko į mane. Aš skubiai padėkojau ir išėjau. Ji linktelėjo, sekundę palydėjo mane žvilgsniu ir grįžusi vidun tikriausiai vėl paskendo savo miege, o gal atvirkščiai, o gal tada ji įsijungė buką filmą ir pradėjo garsiai juoktis, arba ėmė šokti prisimindama vakarus klubuose, o gal ji persirengs ir eis pirkti orchidėjos… turiu sužinoti, kas parašyta ant to antkapio.

Lietus taip ir nesiliovė. Skėtis apsaugo tik mažą gabaliuką kūno, mano kojos kiaurai šlapios, šlepsiu, kaip koks penkiametis, pradedu drebėti, bet troleibusai tokie perpildyti… Eisiu pėsčias. Tikrai. Mano skėtis neturi aštraus antgalio, kuriuo galėčiau atmušti krūvą agresyvių močiučių ginkluotų savo bulvių maišais, dvokiančiais svogūnų laiškų glėbiais, vyšnių sodinukais maišuose, gličių grybų pintinėmis, savo pridvisusiais balsais ir grubiom rankom. Ne. Velniop. Geriau jau plaučių uždegimas.

Parsikapstau namo. Greitai reikės eiti į paskaitą. Lietus tik stiprėja. Per sunkius šuorus beveik nieko nesimato. Vanduo jau kaupiasi gatvėse, teka upeliais, neša purvą ir vėjo nudraskytus lapus. Šiaip jau aš nė nemėgstu lietaus.

Nuėjau į vonią apsišluostyti ir persirengti. Išėjęs iš dušo užsikaičiau kavos ir su garuojančiu puodeliu patraukiau i balkoną. Lietus jau buvo aprimęs, o greitai ir visai liovėsi. Grįžo pikta Indrė ir rėkė, kad lietus baigėsi pačiu laiku. Ji buvo šlapia, susivėlus ir atrodė pasimetusi. Aš juk jai sakiau, kad šiandien lis. Žinoma, nenumačiau, kad tokiu man reikiamu momentu prasidėjęs lietus, pasibaigs tada, kai aš jau būsiu pasinaudojęs jo paslaugomis. Įdomu, kaip man teks sumokėti likimui už šią dovaną? Juk niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta. Norėčiau kreiptis į savo brangiąją karmą ir jai priminti, kad aš šią akimirką moku už savo šiandienos sėkmę ir lietaus maloningumą. Indrė nepaliauja rėkusi ant manęs, neva aš pasiėmiau vienintelį skėtį šiuose namuose, ji pasirengusi mane užmušti, kai aš jai primenu, kad ji buvo tikra, jog šiandien nelis, aš esu egocentriškas beraštis, kuris nesugebėjo perskaityti, kokio būtent jogurto jai reikia ir dabar galiu jį susikišti sau į subinę ir dar kartą aš idiotas, kuris galvoja tik apie save. Taigi: „Brangioji, karma, jeigu tu mane girdi, tai žinok, kad Indrė yra pakankama atsvara visoms mano sėkmėms ir kol ji netoliese, tai nesiųsk man kojų lūžių ir pamestų piniginių. Aš tikiu tavimi ir tavo teisingumu. Ačiū.“

Išlindusi saulė apdžiovinino mano pilką mylimą ir nekenčiamą Vilnių. Vilnių, o gal Paryžių? Nors ir Bombėjų, po velnių. Šiandien miestas neturi jokios reikšmės. Šiandien kvepia drėgnu betonu ir žole. Ką tik baigėsi lietus. Aš einu į universitetą. Vis greitinu žingsnį, nes žinau, kad jau nebetoli. Nebetoli kapinės ir tiesa. Štai, jau matau! Pasileidžiu bėgti. Velniop orumą, racionalumą ir sveiką protą! Jau matau! Aš sakiau, kad vyras! Sakiau… Oktave Parango?.. Oktavas Parango… Rašytojas… Žuvo. Užsimušė važiuodamas mašina. Gal prieš dešimtmetį. Anuomet skandalingas. Seksas, balti takeliai, krūvos merginų, žuvo kartu su žmona Liu… cija!

Man tada buvo keturiolika, aš jaučiausi labai suaugęs, rūkydavau už mokyklos, svajojau apie nerimtus santykius, grojau gitara ir ketinau pabandyt žolės, rinkau visas jų knygas, maniau, kad užaugsiu toks pats ciniškas, bet madingas ir linksmas, kaip jie ir kada nors mes susitikę, kokiam geram VIP`iniam aftery nusitašysim iki žemės graibymo. Tada jie mirė, man buvo truputį apmaudu, bet straipsniai apie juos dingo, jų knygų nebereklamavo, Oktavas dingo iš televizijos ir laikraščių, Liucijos nuotraukos nebešmėžavo internete ir mes visi juos pamiršome. Buvom trumpam patikėję, kad rašytojas gali būti roko žvaigždė, beveik laukėm, kaip jų oda ims raukšlėtis, o jie toliau trinsis klubuose, garsiai juoksis ir nubučiuos vienas kitam Gabrielio duobutes, kai ten liks kokaino trupinėlių, o jie kažkaip ėmė ir mirė, ir dingo, ir viskas. Į eterį, į ausis ir į akis ėmė lįsti nauji skaitalai, nauji veidai, aštresni žodžiai, o gal mes ėmėm ir paaugom, ir pamiršom juodu.

Bet dabar aš atsimenu… Kaip greitai mes atižadame to, kas buvo taip savaime supranta vos prieš akimirką, kaip greit aš išmečiau savo paauglystę ir jos veidą, tą mano akių nuglostytą, mano minčių nulaižytą veidą. Liu… Ten tikrai ji. Tik viena menka problema. Ji turėtų būti mirus. Prieš kokį dešimtmetį…

Juk būčiau absoliutus idiotas, jeigu neužsukčiau pas ją. Po universiteto iškart pasuku jos namų pusėn. Skambinu į duris. Beldžiu į duris. Bandau žiūrėti pro langą. Ir pro kitą langą. Pro langą iš gatvės pusės. Dar kartą skambinu į duris. „Gerbiamoji karma, tu nesi gera, tu nė nesi teisinga, nes Indrė šiandien visą naktį barbeno klaviatūra lovoj, nes dirbti vienai kambaryje jai gūdu. Aš prastai miegojau, aš nesu laimingas. Duok ką nors… Ne, ne ką nors, o padaryk, kad ji būtų namie.“ Mintyse sukryžiuoju pirštus ir… beldžiu, bet… nieko.

Suprantama, kad ji gali būti, bet kur, bet aš juk tikrai būčiau absoliutus idiotas, jeigu nebandyčiau užeiti dar kartą ir dar. Po trečio bergždžio apsilankymo man tai tapo veik natūralu – eini senamiesčiu ir „ach taip! Vos nepamiršau!“, įsuki į jaukų vidinį kiemelį ir beldies. Suprantama, kad galų gale ji man atidarė duris.

- Laba diena, interviu nesitikėkite, bet galiu dar kartą pavaišinti arbata.

- O kodėl jums atrodo, kad man turėtų reikėti jūsų interviu?

- Nes trečiame aukšte gyvena vienišas senas vyriškis, dėdė Kęstas, kuris buvo Sibire ir su kuriuo aš dažnai geriu kavą ryte. Jis gan dažnai būna namie ir sakė, kad kažkoks, studentiškai atrodantis, jaunuolis vis slankioja apie mano duris.

- Kas verčia jus manyti, kad tai aš?

- Aš nebendrauju su jūsų amžiaus žmonėmis, nebendrauju su jokiais studentais, taigi arba potencialus maniakas, kurio nuovargio nepaskandina alus, arba jūs.

- Gerai. Aš. O kodėl tada jau taip aišku, kad aš noriu interviu?

- Tai jau atkapstei, kas aš. Šiaip bendrauti su manimi tau akivaizdžiai nepavyksta, tai ko tu nori? Arba tau labai patiko arbata. Arba bandysi mane įtraukti į sektą, arba i lovą…

Žinoma ji visąlaik vangiai šypsojos atsirėmus, o veikiau pakibus ant savo durų staktos. Basa, pamėlusiom pėdom, vien su lengvo audinio suknele, nors per pastarąsias kelias dienas buvo smarkiai atšalę. Nė nežinau, ką ir atsakyti. Gauti interviu iš rašytojos, kurios pardavimai savo laiku buvo, švelniai tariant, ženklūs ir ji nedavė nė vieno interviu. Gauti interviu iš žmogaus, kuris tokį ilgą laiką visų buvo vadintas mirusiu ir kuris vis tiek nedavė jokio interviu. Gauti interviu iš moters, kuri savo rate kalbėjo, kad niekada jokio interviu neduos. Būtų dieviška.

- Tiesą sakant, visai norėčiau jūsų interviu.

- Ach, tai jūs visai norėtumėt. Ar tikrai?

- Taip, žinoma.

- Tikriausiai turėčiau jaustis pamaloninta. Kam?

- Kaip tai kam?

- Na kam?

- O kam duodami interviu?

- Aš tai nežinau, brangusis, niekada nesupratau, kam jie duodami, todėl jų ir nedaviau. Paaiškink kam ir galėsim derėtis.

Kam? Velnias… Kam? Įdomu. Žmonėms įdomu kažką žinoti apie tuos ir tą, ko jie niekada neturės ir nepasieks, jiems įdomu sužinoti, kiek jų įsivaizdavimuose yra realybės, jie nori purvo, kad galėtų patys pasijausti laimingesni, arba bent jau tam, kad savo garbinamuosius prisiartinti prie savęs. Žinodamas autoriaus praeitį turi stiprų kontekstą ir visai kitaip interpretuoji jo kūrinius… Ką jai atsakyt?.. Aš buvau tikras, kad teturiu vieną vienintelį šansą, pasakysiu ką nors ne taip ir jos miglotas žvilgsnis nuskaidrės ir ims mane verti kiaurai, ji kalbės daug visokios žeidžiančios bjaurasties ir aš išeisiu apspangęs, o vėliau ilgai svarstysiu visus „kas būtų, jeigu būtų“.

- Man. Jūsų interviu… Būtų… Patogu… Ir gerai… Dėl karjeros. Ir pinigų.

- Padlaižys, bet teisingai. Dėl praktinės naudos sau. Dabar tu nemelavai nei man, nei sau. Net jeigu tau ir atrodo, kad tu taip pasakei tik norėdamas man įsiteikti. Dabar taip galvodamas įsiteigi sau. Gerai, brangusis. Pagalvok, ko norėtum manęs paklausti. Dar kartą pagalvok, ar verta, ar aš kam įdomi.

Jauni. Idealistai… Kada aš praradau savo idealizmą. Būtų gražu jeigu pasakyčiau, kad su Oktavo mirtimi, bet nebūtų tiesa. Tada paneigčiau visą savo rašliavą ir šiaip jau visą savo ir Oktavo pažintį. Paneigčiau patį Oktavą, nes mes ir buvom idealistai, kurių polėkį pražudėte jūs, pražudė laikas, rutina… Ir kuriems dėl to buvo truputį apmaudu. Buvom eiliniai žmonės, kurie vaikystėje tikėjo stebuklais, o užaugę juos užkasė, kaip „sekretus“. O gėlės po stiklo šukele supuvo, užmiršti saldainių popierėliai ir tikrų tikriausias perlas iš sutrūkusių mamos karolių, matyt, tebedūla po ta sena obelim, po ta apsiblaususia stiklo šukele.

Palikę rūpesčius mes šventėm gyvenimą, šventėm su savo kūnais ir juslėm, nes mūsų protai nešė tik skausmą ir nežinią, bet kada gauni smūgį, tai imi ir sustoji, susimąstai ar tu protingai elgiesi, pristabdyta kritikos imi svartyti, kad gal verta nusikirpti plaukus, o po Oktavo mirties aš suabejojau, kad pasaulyje yra tiek operų, kad aš visada turėsiu dėl ko gyventi. Ne, nepažiūrėjau jų visų, kartais jas tebežiūriu, kartais einu į teatrą, kartai šoku, kartais susitinku su draugais ir nuskrendu į Vieną, kartais braidau upėmis ir pievomis, ir rūku, bet dabar jau nebeįdomu. Dabar jau suprantu, kad pusvalandžiui atjungtos smegenys manęs iš tikrųjų nedžiugina, dabar jau gaila, kad aš tikrai mirsiu, o balzakai juoksis, o mano kvepalai trečioje ložėje išsisklaidys, kvepės tik pučiniai ir bachai, kvepės didybe ir šimtmečių dulkėmis. O mes prasisukome jūsų galvose, kaip lengvas vasaros vėjas ir nulėkėm… Oktavas nulėkė, o aš likau. Likau ir nebemoku lengvai suktis, likau ir nė nebeturiu kur lengvai suktis.

O tas berniukas nori mano interviu. Ne mano, o tos Liu, tos Oktavo Liucijos. O anos Liucijos nebėr… Anos Liucijos niekam nebereikia. Anai Liucijai irgi nieko nebereikia.

Jis paklausė, kodėl neduodavau interviu, kodėl rašiau apie tai, apie ką rašiau, kas mane siejo su Oktavu Parango, kaip aš reagavau, kai sužinojau, kad jis mirė… Bet visa tai neturi reikšmės, mano brangusis skaitytojau, nes tą interviu žmonės pervertė taip pat atsainiai, kaip tu vartai TV programą. Anos Liu nebėra. Ją pamiršo. Toji Liu mirė. Dar kartą mirė. Ar tu mirei kai buvai mažas, mano drauge, ar mirei kartu su supratimu, kad vėjas nesupranta tavo kalbos, o katės nepatenka į rojų, ar mirei dar kartą, kai tavo pirmoji meilė girta permiegojo su tavo seserimi, ar mirei kartu su močiute, kuri tave apkamšydavo niūniuodama kvailokus eilėraštukus, ar mirsi, kartu su savo sūnumis? Mirsi, brangusis drauge, mirsi.

Mirsi ir prisikelsi nauju žmogumi. Norėčiau, kad prisikeltum.

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai (5)

  1. Muzi 

    Perskaičiau iki galo (čia vietoj komplimento, nes pakantumu prie kompo ekrano bėgiot eilutėm nepasižymiu) (:

    Ir gal nenuostabu, kad nevalingai priminė poną Beigbederį? O dar Oktavas. Mhm.

  2. Reda 

    Aciu, kad perskaitei! :)

    Tekstas/ mintys ar Oktavas Parango primine Beigbeder? Nes tekstas, ar mintys, tai tikrai netaikytos i Beigbeder, bet Oktavas Parango, tai zinoma, kad susijes su Beigbeder. :)

  3. Muzi 

    Tiesiog užuodžiu jo įtaką tavo stiliui, jokiu būdu nekaltinu visokiais “taikymais” į panašias mintis. :)

  4. Reda 

    Man paciai atrodo, kad kartais as mastau panasiai, kaip jis, bet stilius, tai visai nepanasus. Jo stilius labai paprastas, atviras, o as labai smulkmeniska.

    Bet jeigu tau taip atrodo, tai tavo tiesa. :) Tik tau tavo tiesa yra teisinga, o kitiems nebutinai. :)

  5. Muzi 

    Tingiai nesivelsiu į diskusijas apie tiesą, bet juk taip visada - ką skaitai, ką mąstai, tas vienaip ar kitaip paveikia žodžius, keliaujančius liežuviu ir klaviatūra.

    O man, žinoma, asociacijos irgi gali kilti tik dėl nereikšmingų nuorodų ar šiaip tam tikrų asmeniškumų.
    Žodžiu, subjektyvumas valdo :)


Rašyti komentarą