BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Patriotizmas.

2012-02-16 | Aplinka, Kasdieniška

Manau, kad šiandien labai tinkama diena pakalbėti apie patriotizmą. Daugelis mano draugų ketina išvykti iš Lietuvos, nes nemato čia perspektyvų, nes žmonės čia kvaili ir homofobiški, nes čia nėra darbo ir dėl daugybės kitų įvairių dalykų, kurių jiems nesuteikia tėvynė Lietuva.*

Šiandien, žiūrėdama reportažą iš vasario 16 - osios eitynių Kaune buvau maloniai nustebinta šūkialiojančių maroznų patriotų, kurie neoriginaliai kartojo Lietuva lietuviams, bet šiemet sugebėjo pridėti ir lietuviai Lietuvai!

Lietuva neprivalo jums duoti darbo, pinigų, perspektyvų. Lietuva yra vieta, kurioje jūs turite pilietinę teisę (beje, lietuviai Lietuvai, mano galva, yra Lietuvos piliečiai Lietuvai, o pilietis gali būti ir rusas, ir gėjus, ir juodaodis, ir žydas, ir marozas, kuris laikosi įsikabinęs savo šventosios tautinės tapatybės) kurti darbo vietas ir perspektyvas sau ir savo vaikams, uždirbti pinigus, skatinti tarpusavio supratimą tarp skirtingų žmonių ir mažinti homofobiją, būti draugiškais ir maloniais vieni kitiems ir tada žmonės jums šypsosis gatvėje.

Gaudami teisę kurti savo valstybę, Lietuvos piliečiai taip pat turi pilietinę pareigą žinoti savo šalies istoriją, mokėti kalbą, suvokti šalies, kurioje gyvena kultūrines ypatybes ir stengtis dėl savo šalies, ir dėl savo bei savo vaikų ateities. Žodžiu, norėčiau palinkėti, kad jūsų patriotizmas būtų abipusiai darnūs santykiai su šalimi, kurioje gyvenate, o ne penkiamečio tampymas mamai už sijono reikalaujant visko iš eilės.

* Jokiu būdu nesmerkiu žmonių apsisprendimo išvažiuoti, jeigu jie turi tam poreikį - juk link to mūsų tėvai ir seneliai ėjo, kad mes galėtume laisvai priimti sprendimus. Tiesiog nesutinku su nesibaigiančiais reikalavimais ir pasyvumu, o už frazę grįšiu, kai čia bus įmanoma gyventi, tai reikėtų mušti.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo. Su draugėm Belmonte. Lietuvoje (be visų kitų pliusų) yra labai gražu.

Rodyk draugams


Davatkos vs. The Human Body Exhibition ir kitos aktualijos

2012-02-16 | Aplinka

Grįžau į tėvų namus tam, kad pasimokyčiau perlaikymui (taip, mokslą myliu, o savo studijų principo nemėgstu, todėl studijoms mokausi retai ir nedaug), bet vakar su Geistaute žiūrėjau filmą, o šiandien kuičiuosi internete. Pasižiūrėjau labai neblogą „Positive Money” prezentaciją apie tai, kaip bankai sukuria daugiau pinigų, nei jų realiai yra, kaip ekonomika vystoma skolos pagrindu ir kodėl šita sistema veda į neabejotiną krachą. Vieną tokį jau turėjom, kai sprogo nekilnojamojo turto burbulas, panašiai nutiko mūsų „Snorui”, JAV skolos neįtikėtinos, bet jie toliau ramiu veidu spausdinasi sau dolerius. Anksčiau ar vėliau sistema vėl užluš. Jau kliba. Prezentaciją galit parsipūst iš „Linkomanijos”. Autorių teisių aktyvistai galit ramiai atsikvėpti - oficialiame puslapyje galit lygiai taip pat siųstis. Nemokamai. Nieko pernelyg naujo, jeigu turit bendrą išsilavinimą, tačiau gražiai, paprastai ir vizualiai - kaip sakė mano kalbos kultūros dėstytoja, jeigu „seneliai suprastų”, tai prezentacija/ vieša kalba yra gera. Šitą, tai tikrai suprastų.

Knisinėdama internetą perskaičiau nuomonę apie „The Human Body Exhibition”, kuri vadinama populiariausia paroda pasaulyje. Kaip žinia, joje kažkada gyvenusių žmonių kūnai, kaulai, audiniai. Chemiškai apdoroti ir pateikti plačiai peržiūrai. Čia ir žemiau cituoju delfi.lt esantį tekstą:

Pagrindinis kriterijus pažangioje ir moralioje visuomenėje turėtų būti pagarba žmogui, jo teisėms ir orumui. Norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį į jau žinomą faktą, kad šioje parodoje demonstruojami iš tikros „medžiagos”, tikrų kūnų, tikrų ŽMONIŲ padaryti eksponatai. Parodoje tiesmukišku atvirumu rodomi kūnai yra ASMENŲ, kurie gimė iš meilės, gal ir patys mylėjo, kentėjo, verkė, džiaugėsi, gėrė arbatą, grožėjosi gėlėmis, ieškojo tiesos. Dabar jie - eksponatai.

Per retai ir per tyliai klausiama dėl pačių eksponuojamųjų laisvo informuoto sutikimo. Galų gale, apie kokį sutikimą kalbame? Mirtis ir mirusio žmogaus kūnas turi būti gerbiami, net jei pats žmogus sau tos pagarbos nenori.

Taip. Pagrindinis kriterijus tikrai turėtų būti pagarba žmogaus teisėms ir orumui, o jeigu žmogus pats oriai pasirinko paaukoti savo kūną parodai - net nekvescionuojant priežasčių (meilė mokslui, ekshibicionizmas, pinigai), tai kodėl vėliau, dėl davatkiško moteriškės iš virtuvės požiūrio, žmogaus pasirinkimo turėtų būti nepaisoma?

Aš nemėgstu žmonių ribotumo ir nesuprantu, kodėl reikia kištis į svetimus sprendimus, kurie niekam nedaro žalos? Žinot, kad galima parduoti savo odą iš kurios  po jūsų mirties vėliau gamins itin brangias ir retas žmogaus odos pinigines, dokumentų dėklus ar net batus? Jeigu jums tai amoralu, tai jūs neparduodate ir neperkate. Jeigu jūs nieko prieš - parduodate arba perkate. Žmogus, tai miręs juk, gyvam jam odos niekas nedirs ir tamsioj pakampėj nelauks, kad jį anksčiau laiko nukalt.

Tik gaila, kad kuo toliau, tuo daugiau prisiriję duonos ir prisižiūrėję žaidimų tampame vis amoralesni ir aklesni.

Kas išvis yra moralė? Krikščioniškoji moralė - taip, suprantama, kad remiantis jų dogmomis, tokie žaidimai su mirusio žmogaus kūnu yra amoralu. Aš nesu krikščionė, o moralu man yra tai, kas nekenkia kitiems. Sakyti, kad tokios parodos nužmogina, skatina smurtą ar mažina pagarbą žmogaus kūnui yra neobjektyvu, kadangi tam nėra jokio pagrindimo.

Jeigu kalbėsime apie mano asmeninę nuomonę, tai aš manau, kad žmogaus kūnas, kaip ir viskas gamtoje ir moksle, yra magiškas. Jūs suvokiate, kad tokia sudėtinga sistema, kuri geba veikti šitaip darniai, autonomiškai valdyti tokius sudėtingus fiziologinius procesus, susidarė iš dviejų ląstelių? Geras, ką?

Beje, dėl savo kūno dar neapsisprendžiau - žinau, kad visus tinkamus transplantacijai audinius ir organus paaukosiu, o ar savo kūną atiduosiu moksliniams tyrimams? Dar neapsisprendžiau. Tikriausiai. Jeigu ne, tai norėčiau, kad mane sudegintų, o pelenus išbertų kokioj gražioj vietoj. Kapinės užima daug naudingo ploto, o ir laidotis į žemę pagal krikščioniškus papročius būtų amoralu, nes veidmainystė mano vertybių skalėje yra amorali. O štai laisvas pasirinkimas - anaiptol.

Rodyk draugams


Filosofija

2012-01-30 | Aš esu tai, Kasdieniška

Ich wohne in meinem eigenen Haus,
Hab Niemandem nie nichts nachgemacht
Und - lachte noch jeden Meister aus,
Der nicht sich selber ausgelacht.
Über meiner Haustür.

Friedrich Wilhelm Nietzsche

Filosofiniai plepalai buvo mūsų mėgstama tema, kai buvom paauglės. Žinoma, kad tai buvo savęs ieškojimo metai, visi norėjo būti labai originalūs, tačiau užuot bėgus iš namų (nebėgom tikriausiai todėl, kad tėvai buvo liberalūs ir iš namų išeiti leisdavo) mes puoselėjom savo išsilavinimą. Tai buvo tam tikra protesto forma - skaityti ne tik Harį Poterį. Būdama vienuoliktokė įskaitiniam darbui paruošiau literatūrinę kompoziciją pagal Nietzsche tekstus (lietuviškai, nors tada vokiškai susišnekėdavau). Atsimenu, kad mane klaikiai piktino, kaip galima nesuprasti dalies apie aguonas bažnyčių griuvėsiuose. Žinot, kad paaugliai keisti, nes jų neuroniniai tinklai formuojasi iš naujo? Neuronų sinapsės (jungtys) yra atminties ir įgūdžių esmė - vaikai jų turi daugiau, o paauglystėje jos persiformuoja. Būtent todėl paaugliai elgiasi kvailai, tai nėra tiesiog mistiškai romantiškas ir trenktas gyvenimo tarpsnis. Viskas yra paaiškinama. Mokslas yra magija, tačiau jį reikia išmokti mylėti. Kitu atveju viskas atrodys labai ciniška.

F. W. Nietzsche irgi reikia mokėti mylėti. Man jis niekada neatrodė negatyvus - manau, kad jis tiesiog egzaltuotas ir literatūriškas stoikas. Beje, jis labai nepatiko mano dėstytojui universitete, bet pastarasis dažnai būdavo girtas, todėl jis buvo linksmas ir visus dažniausiai labai mylėjo be jokios priežasties. F. W. Nietzsche meilę, žinoma, reikėtų užsitarnauti, manau, kad tai teisinga.

Kita vertus, kas yra meilė? Dopaminas su serotoninu išėję pasivaikščiot per sinapses?

Asmeniškai aš šypsausi, nes man labai gražu. Įsivaizduojat, kad kitas žmogus pakeičia cheminius procesus jūsų organizme? Die fröhliche Wissenschaft!

nuotrauka: weheartit.com, jeigu nežinote, tai portretinėje tatuiruotėje yra Nietzsche.

Rodyk draugams


2012-01-30 | Kasdieniška

Turint minty mano iškrypėlišką ekstravertiškumą - dalykai apie kuriuos negaliu pasakoti mane erzina labiausiai. (Nes jie man svarbiausi. Paprastai.)

Užpisa tiesiog. (Tiek užpisa, kad aš net negaliu jų apvynioti šilkinėm siūlėm arba nuglostyti pirštų galiukais tiek, kad per paviršių būtų galima perbraukti liežuviu… Suprantat? Neveikia.)

Ketvirtadienį buvau slam poetry Bix arklidėje ir Domas Godos brolis Raibys kalbėjo apie tai, koks daugiareikšmis ir įvairiai vartojamas yra žodis pisti.

Kai pagalvoji, tai jis teisus. Žinoma, kad slam poetry tik jis ir Kudirka teisūs.

Ir… pažiūrėsim, mažučiai. Mažučiams viskas yra puiku.

Šiaip užpisa. Sakiau, kad kai buvau maža, tai norėjau būti F - 117 pilote? Šitie realiai net neskraido. Skraido tik patobulinti F - 117A, o ir anie nieko gero.

nuotrauka: weheartit.com

Rodyk draugams


Tatuškės

2012-01-29 | Aš esu tai, Kasdieniška

Savo pirmąją (ir kol kas vienintelę) tatuiruotę pasidariau pirmam kurse - visiškai spontaniškai. Norėjau kažko, nebuvau tikra, nusprendžiau pasidaryt Placebo logotipą - širdį su sparnais, kad įprasminti savo asmeninę laisvę (dabar taip sakau, seniau sakiau kiek kitaip ir tam turėjau priežasčių). Žinoma, darytis mėgstamiausios roko grupės logotipą yra iš principo debiliška, bet aš tikiu tuo, ką jis man reiškia. Visada tikėjau. Nepaisant to, kad reikšmė truputį keitėsi. Žinoma, kad Placebo man labai patinka. O ir ženkliukas pats iš savęs gražus. Ir savaime aišku, kad aš pasakysiu bet ką, kad save pateisinti (nors šita situacija ne tokia).

Savo čiurną atidaviau, mano galva, geriausiems meistrams Lietuvoje - Ramas Tattoo studijai. Dabar dar galėčiau išskirti Eddy Tattoo - svarsčiau apie galimybę eiti čia, ten vėriausi dermal`ą (pastarojo nebeturiu), bet nusprendžiau grįžti pas savo meistrą. Mane tatuiravo Paulius, kuris yra labai malonus ir mielas žmogus. Jo bei Ramo profesionalumą įrodo ir mėnesiais besitęsiančios eilės - eidama į studiją maniau, kad kol sulauksiu savo eilės, tai galėsiu persigalvot. Teoriškai eilės turėjau laukti apie du mėnesius. Žinoma, man paskambino jau tą patį vakarą, kažkas atsisakė, mane pakvietė grįžti rytoj. Pusantros valandos ir šlubčiojau namo.

Žinau, kad darysiuos daugiau. Nes man gražu, nes tai tam tikras pareiškimas, nes jausmas, kada daro tatuiruotę yra tiesiog siurrealistiškai geras. Svarstymai apie piešinius yra arba arba. Arba kas nors, kas man atrodo labai prasminga, arba kas nors pošlo, juokingo, klasikinio, elementariai gražaus, tačiau be didelės minties. Šiandien sugalvojau jungtį tarp šitų dviejų, bet rašydama įrašą nusprendžiau, kad tai netinkama.

Sunku.

Ką jūs galvojat? Plačiąja prasme.

P.S. Kur galėčiau persivert dermal`ą? Noriu, kad jis būtų ten pat, kur buvo. Eddy Tattoo nebeturi meistrės (ar jau turi?), į Angį neisiu iš principo (jie man kažkada sakė, kad cutting nėra skarifikacijos forma, o amputacija. Net tiesioginio vertimo prasme, tai idiotiška, o ir šiaip nereikia su manim ginčytis apie modifikacijas). Į Drakono ženklą ir Paradizę irgi neisiu. Mane domina asmeniniai kontaktai. Sonia? Kas dar? Pati sau į tokią vietą tikrai nesiversiu - labai nepatogu.

nuotrauka: vos užgijus, norėjau parodyt draugams. Piešinys truputį modifikuotas, nes nenorėjau nei didinti, nei keisti vietos, o Paulius nesutiko daryt  originaliai smulkaus tokio dydžio ir ant čiurnos, nes tikėtina, kad gyjant toks susilietų. Labai gerbiu meistrus, kurie atsisako dirbti, jeigu žino, kad nebus maksimaliai gerai.

Rodyk draugams


Poilsis.

2012-01-23 | Kasdieniška

Didžiąją laiko dalį praleidžiu Vilniuje, bet tikro namų poilsio pasisemiu tėvų namuose, kada grįžtu į Trakus. Nes tik čia galima niekieno netrukdomai atsikelti vidurdienį, trintis su pižama ir gurkšnojant kavą skaitinėti knygas. Mano šeimoje niekada nebuvo įpročio pirkti laikraščius. Nuo vaikystės, jeigu turiu laisvą rytą, esu įpratusi atsiversti knygą, žinoma, dabar ženkliai dažniau atsiverčiu kompiuterį. Beje, rekordiškai ilgai skaitau Juan Marsé  „Mergina aukso kelnaitėmis”, nes vis ją numetu, imu skaityti naują knygą, vėl grįžtu prie šitos. Ją būtinai baigsiu, nes šito autoriaus „Driežo uodegėlės” viena iš geriausių mano skaitytų knygų - labai įtaigi ir labai vizuali. Aš tikriausiai todėl ir nežiūriu filmų, nes skaitydama juos susikuriu tokius, kokių man norisi.

Knygos, rašymas, laiškeliai draugams, išjungtas telefono garsas, karšta vonia su pienu ir apelsinų aliejum, vaikštinėjimas apsijuosus tik rankšluoščiu ir nuolat iš paskos sekiojantis šuo, kurį vakarais išsivedu pasivaikščioti ežero pakrante. Tokiomis dienomis susidėlioju viską, ko prisirenku būdama tarp žmonių - dalį pasidedu gilyn su asmeniniu priminimu  „nekartoti”, dalį persvarstau ir su šypsena prisimenu iš naujo. Buvimas su savimi man visada atrodė tobulėjimas - būnant tarp žmonių pasikrauni (arba atvirščiai išsisemi), o kada užsidarai savo kambary ir susidėlioji mintis, tai tampi truputį gražesne. Nepaisant to, kad esi nepasidažius ir su pižaminėm kelnėm.

Einu aviečių arbatos ir grįžtu prie skaitymo. Bet gersiu tą tikrą aviečių arbatą, kaip vaikystėje, kada uogienę užplikai vandeniu.

Ramybės, bičiuliai.

nuotrauka: weheartit.com

Rodyk draugams


Sneak peak į knygą: Ištraukos.

2012-01-22 | Aš esu tai

Labiausiai mane džiugina rašymas - žinoma, aš myliu savo draugus ir šeimą, man patinka būti su vyrais, mėgstu vakarėlius ir naktinėjimus mieste, nusiraminu rytais darydama makiažą, o vakarais virpu skaitydama knyga, bet tiesa ta, kad laimingiausia būnu rašydama. Ir tie gyvenimo etapai, kada galiu rašyti produktyviai visada yra geriausi mano gyvenime.

Būdama paauglė norėjau išleisti knygą dar nepasiekus pilnametystės - tokiu būdu gaučiau daug dėmesio, o pastarasis man labai patinka. Gerai, kad neišleidau. Beje, anuomet tekstus rašydavau tik ranka - iki šiol nesu jų suvedusi į kompiuterį, nes man jie nebepatinka.

Dabartinius tekstus po truputį krapštau iki tikiuosi, kad po kelių metų jie virs knyga. Norėčiau.

Pastaruosius metus mano gyvenimas yra kažkokios nuotrupos, kurias aš rankioju pusiau pramerktom akim, aš jau nė neprisimenu, kada pastarąjį kartą buvau iš tiesų pabudusi. Kada nusipurčiau miegą iki paskutinio snaudulio kibaus pirštelio apsivejančio mano riešus, kada nuovargis liovėsi man bučiuoti krūtinę nulipęs nuo pilvo. Šaltakraujis inkubas dvišakiu liežuviu laižantis man kaklą. Pastaruosius metus truputį dusdavau. Įsivaizduodavau, kad kaltas nuovargis, vienas iš Lilitos sūnų, kuris naktis po nakties lipa ant manęs ir dusina. Galėčiau prisiekti, kad vos pabudus mano kaklas ir krūtinė būna seilėti - nuovargio liežuviais nulaižyti.

Žinot, moteris neturi būti kvaila gražuolė, kad pasiektų gyvenime reikšmingų dalykų, moteris turi mokėti neparodyti savo intelekto ir žavėti savo grožiu ir rafinuotumu, lengva arogancija arba kiek perdėtu lipšnumu, o kai tai jau taps įprasta, prabilti apie Dostojevskį ir galutinai prikaustyti dėmesį. Vos dėmesiui pradėjus silpti, iškart atsukti nugarą ir užtikrintai išeiti. Būti moterimi yra menas, būti vyru - darbas.

Dievas mane sukūrė iš jūsų šonkaulio… Kai aš buvau jūsų šonkaulis, tai aš mačiau jūsų plaučius prisipildančius oro ir vėl subliūkštančius, aš mačiau jūsų skrandį ir tabako dūmus jūsų trachėjose, aš mačiau jūsų širdį, vyrai mano. Aš mačiau daugiau nei jūs kada regėsite. Ir kiekvieną kartą, kada tu man prisimerkęs kalbėsi apie tai, kaip tu moki valdyti moterį… Aš mačiau tavo širdį.

nuotrauka: jeigu prisėdu rašyti, tai atrodau taip, kaip nuotraukoje - nepasidažius ir su senelio megztiniu.

Rodyk draugams


Šeimos vertybės.

2012-01-17 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Šiandien komentuodama kolegos pasidalintą straipsnį apie lapę, kuri nusigraužė koją patekusi į spąstus, prisiminiau savo senelį. Pradžiai, tai tam brakonieriui bus atimtas medžiojo pažymėjimas metams ir atimti minėtieji spąstai. Prisimenat tą sceną iš „Krikštatėvio“, kur Bonasera nori, kad jo dukters skriaudikai būtų nužudyti? Donas sakė, kad jis nėra žiaurus, jo duktė gyva, tad tie du amerikiečiai vaikinai tiesiog bus sužaloti. Teisinga?

Žinoma, kad tam kaimiečiui niekas kojos nepjaus, bet mano dėdė visad labai doniškai sako, kad gyvenimas sukasi ratu ir kiekvienas tavo veiksmas grįžta - jeigu ne tau, tai tavo vaikams ar mylimiesiems. Aš manau, kad norint karminį teisingumą galima ir slogai priskirti (ar ne, Linai), tad tokiems skirčiau visuomenei naudingų darbų, bet šiandien ne apie tai.

Prisiminiau, kaip man senelis pasakodavo, kad Sibire lapės gan dažnai nusigrauždavo kojas. Jie, būdami vaikais, sekdavo kraujo pėdsaku, kad tas lapes užmuštų. Tiesa, vėliau medžioti jis vengdavo, nes kartą, susiruošęs su broliais ir draugais, taigoj rado pasikorusį vyrą. Netrukus po to, skersvėjo trenkiamos durys jų namuose užspaudė kačiuką, kuris senelio akyse mirė. Sakė, kad tik tada jam labai pagailo medžiojamų gyvūnų ir nuo to laiko jis niekada nemedžiojo. Mano senelio istorijas labai sunku patikrinti, nes jas pasakodavo tik man - apie žvejybą krepšiais, ikrų statines, koldūnus su aviena, meškas, arklių ganymą ir tai, kaip žiemą jie spjaudė į sniegą ir po akimirkos išsiimdavo ledukus.

Esu labai į jį panaši - tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis savybėmis. Ir visada labai norėjau tikėti visomis jo istorijomis. Net ir dabar, suprasdama, kad dalis jo pasakojimų buvo suasmenintos pasakos aš ieškau aplinkelių, kurie suteiktų man šansą jas paversti tiesa. O tądien, kai pasibelsiu į bet kurias duris (tikrai į bet kurias, nes ruskaya dusha) Verkh. Chumanka gyvenvietėj, Baevskiy rajone, Altajaus krašte, seni žmonės man būtinai linkčios galva, nes viskas juk tikrai tiesa. Staugiantys vilkai ir jodinėjimas ant avinų, mongoliškos šaknys ir žolininkė proprosenelė, kuri mirė būdama šimto vienerių. Jie man dosniai pils degtinės ir duos pauostyt duonos, kvies nakvoti ir parodys geležinkelį, kur mano senelis, būdamas keturiolikos, pirmą kartą gyvenime pamatė traukinį.

nuotrauka: nugooglinta. Mano senelis pradėjo fotografuot tik armijoj. Nežinau, kur viskas išsimėtė, bet liko Zenit 3M ir naujesnė, automatinė Vilia. Ir dvi dėžės nespalvotų nuotraukų.

Rodyk draugams


Noriu į Klaipėdą!

2012-01-16 | Kasdieniška

Esu jums pasakojus apie tai, kad viena iš mano mėgstamiausių vietų yra laikrodžių muziejus Klaipėdoj? Nes ten kvepia grindų vašku ir yra laikrodis su jojančiu indėnu. Tas indėnas yra gražiausias vyras pasaulyje. Įsimylėjau jį, kai lankiausi ten pirmą kartą. Tikriausiai tada buvau pradinėj, bet vardan draugystės oficialioji versija yra ta, kad mano pirmoji meilė yra Povilas.

Šeštadienį buvau Studio9 paklausyt bičiulių Freaks on Floor. Fantastiška vieta, gražiai įrengta, gražūs žmonės, tobulas vidinis kiemelis. Būtinai grįšiu!

Pastaruoju metu gyvenu tėvų namuose, nes sesija ir reikia mokytis. Oficialioji versija. Tiesa ta, kad buvau labai pavargus nuo žmonių, kurie mane supo. Kartais reikia atsiriboti, nekelti telefono ir nutolus apsupti save kitais žmonėmis. Tokiais, kurie lubose mato formules, arba tais, kurie namie laiko savo tapytus paveikslus, tais su kuriais kalbant reikia trumpam susimąstyti, tais kuriems negaila duoti, nes pasiimi dvigubai.

Noriu nuvažiuot į Klaipėdą - paklaidžiot, aplankyt savo indėną ir išgert Memelbrau. Beje, turėčiau ten važiuot su savo BFF, kuriam aš pralaimėjau lažybas (daugelis žinot aplinkybes, bet viešai neskelbsiu, tačiau nieko kreivo). Klaipėda man visada buvo magiška, nuo pat vaikystės ir besilankant tose pačiose vietose man pačiai įdomu žaisti savianalizę ir palygint, kokias emocijas man jos kelia dabar su tuo, ką jausdavau, kai buvau vaikas.

Konditerija priklausė porai, tokiam pliktelėjusiam vyrukui, kuris sukiojosi prie prekystalio ir jo mažutei skardžiai besijuokiančiai žmonai … Bent mano atmintyje jiedu vienas kitą myli. Jie nėra pametę vienas dėl kito galvos, bet savo miltuotą gyvenimą pasibarstę buitine nuobodulio meile. Tokia savaime suprantama ir užtikrinta. Kai šitaip myli, tai neatsidūsti užsimerkiant, kada vidury dienos staiga atsimeni nuo kūnų karščio drėkstančias paklodes ar jo odą besilupančią po tavo nagais. Kai myli šitaip, tai išvis nedūsauji, tik prieš užmiegant, vieną kartą, pažiūrėjus į jį ir pagalvojus, kad viskas yra gerai.

Linkiu jums dažniau dūsauti, brangieji. Vidurdieniais. Nebūtinai Klaipėdoj.

nuotrauka: weheartit.com (praktiškai neturiu savo, mano senas PC mirė su viskuo); tekstas kursyvu: mano.


Rodyk draugams


2011-12-25 | Kasdieniška

Sulauki tokio laiko, kada visi jau miega ir atslenka vis tik ne tokia ir mėlyna naktis. Ir vis dažniau klijuoji kitokius tekstus, dalį mintyse, o dalį suguldai į ekraną. Beje, buvau pasakojus, kad mano seni tekstai sudegė su kietuoju disku? Juos visus (tikiuosi, kad visus) turi mano draugai, tad atgausiu.

Anąkart vis tiek profilaktiškai paverkiau virtuvėj, o tada ilgai kalbėjau su geriausiu draugu. Ne apie tekstus. Apie reikalus ir dalykus. Taip, tie žodžiai neturi jokios prasmės ir niekas po jais nesislepia. Palenkiau šriftą, kad atrpodytų reikšmingai.

Tiesa ta, kad mano tinklaraštį skaito pernelyg daug man brangių žmonių arba tų, kurių man dėl vienų ar kitų priežaščių reikia. Šįkart palenkiau su dviprasmybe. Vieniems negalima pasakoti vienų, kitiems - kitų dalykų. Dalies dalykų negalima pasakoti jums. Negalėčiau sakyti, kad aš prisidirbu daugiau nei įprastai. Aš nesąmones sistemingai darau visą gyvenimą, bet jeigu seniau turėjau poreikį jas analizuoti, tai šiandien aš pati padegu savo vidinį kietąjį diską, o prieš tai nieko nesiuntinėju draugams.

Rodyk draugams