BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Rašyti. Užmigti. Užgimti.

2011-12-13 | Aplinka, Aš esu tai, Kasdieniška

Ateina sesė nemiga, atsiveda savo bičiulę apatiją ir juodvi glosto man žandus savo kibiais, karštais pirštais. Vartausi lovoj į lubas įsmeigus savo plačiai atmerktas akis ir galvoju. Galvoju, kad galėčiau atsikelti ir rašyti. Arba dirbti. Arba mokytis. Užvis labiausiai norėčiau rašyti - rašymas visada buvo mano auksinis bilietas. Žinau, kad Vytui buvau sakiusi, kad aš tikrai nenorėčiau gyventi, jeigu negalėčiau vaikščioti. Arba jeigu mano veidas būtų subjaurotas. Prisimenu, kad jis pavadino mane tuščia ir vaikiška. Net buvo stabtelėjęs įsmeigti į mane akių. Gėlių gatvėj. Ten kur kekšės ir degtinė kiaurą parą.

Jeigu negalėčiau vaikščioti arba būčiau pernelyg baisi, kad išeičiau į gatvę, tai rašyčiau. Užsidaryčiau savo tekstų pasaulyje ir jais gyvenčiau. Tai būtų mano nenutrūkstamas sąmoningas sapnas. Aš ir dabar taip darau - savo tekstuose mano moterys ramesnės ir labiau užtikrintos, jos gražiau myli ir neabejotinai moka vaitoti tyliai, bet taip, kad nuo garso net jos pačios suvirpa. Ir jų vyrai tokie prie kurių tiesiog reikia glaustytis. Jeigu galėčiau dabar tokiam įsikniaubti į krūtinę, tai visos mano bėdos išsispręstų - jo ritmingai plakanti širdis išdaužytų visus mano demonus. Ir jis uždėtų ranką ant mano auksaspalvių plaukų, tiesiog atsidustų, jo karštas kvapas paliestų mano kaktą. Kaip patepimas išvaduojantis nuo nuodėmių.

Ir jeigu aš imčiau ir naiviai įsimylėjus pagimdyčiau keletą sūnų, tuomet galėčiau rašyti stebėdama, kaip jie palaimingai miega. Arba apie jų mažulyčius pirštus apgaubančius mano nykščius. Apie jų nustebusias išraiškas, kurios priverčia mano bičiulius šypsotis taip lyg jie tikėtų. Net nesvarbu kuo. Nuoširdžiai tikėtų. Geresniu rytojumi, matyt. Tokiu, kuris užgims mano sūnų dėka. Tiesa, šiandien man šis žodis toks svetimas, kad atrodytų jog klaidą padariau: sūnų šunų. Galbūt visada bus taip, o pasiilgusi naujų potyrių ar minutei pagauta evoliucinių poreikių, ar išsigandusi neplanuoto nėštumo, galėsiu išsirašyti.

Tada galėsiu už durų išprašyti visas nemigas, apatijas, melancholijas, savigraužas, baimes. Tada galėsiu užmigti, o rytoj užgimti. Rašant irgi galima užmigti - galima užliuliuoti savo kasdienybės pasaulį pirštais baksnojat ritmą į klaviatūrą, skrebenant tušinuku ar barstant žodžius į diktofoną. Rašant galima ir užgimti, pasiguldžius savo gyvenimą tereikia susirašyti naują - tą jausmingesnį ir skaidresnį, kiaurai varstantį ir žėrintį taip truputį melsvai.

Labanakt, mielieji.

P.S. Nuotrauka iš paryčių. Vasarą Vilnius mane dažnai į lovą pasiguldydavo jau gerokai po saulėtekio.

Patiko (8)

Rodyk draugams


Komentarai (4)

  1. Domas 

    Smagu, kad vėl rašai :)

  2. Vilmis 

    Oi kaip pasiilgau tokių rašinių! dažniau, daugiau

  3. VedžitJurgis 

    awww… man patinka reda kaip tu rašai. vo taip nuoširdžiai, aš irgi stengiuosi rašyt nuoširdžiai, et visada man gaunaisi didžiulis storas fail. …

  4. Reda 

    ačiū, mažučiai. liubov!


Rašyti komentarą